Taip ir šįkart nutiko, suvažiavę, kol pirtelė kūrenosi, ant ledo visi susėdom ir eketes išsigręžėme. Visai smagiai: vienas kitas šimtgraminis ešeriokas avižėle susigundo, panašaus augumo kuojytė pasikabina. Žvejojame, bendraujame, žiema džiaugiamės. O čia ir mūsų sodybos šeimininkas, pirtį pakūręs atėjo. Pažiūrėjo skersomis į mūsų laimikius ir sako – ką jūs čia smulkmę gaudote. Parodysiu, kaip reikia rimtą žuvį žvejoti. Ir nuėjęs iki sodybos atsinešė iš jos skritulį.
Galvojame, tuoj turbūt bandys lydeką pagauti. Ne – vietoje gyvos žuvelės ant vienšakio kablio per plauko sistemėlę perlinių kruopų gal dešimtį privėrė ir pastatė skritulį giliausioje tvenkinio vietoje. Pamatę tai nusprendėme, kad, matyt, nusprendė iš mūsų pasišaipyti senis. Tai ir patys skolingi nelikome – traukėme per dantį bičiulio gaudymo metodą net susiriesdami. Turbūt ilgai žagsėjo.
Pirtelei įkaitus iki smagios atžymos, sulėkėme, subildėjome vidun. Gerai pasikaitinę, išsipėrę, išmovėme į lauką. Ir tuomet kažkas riktelėjo – „žiūrėk, skritulys nuverstas“. Pribėgome – o gi tikrai. Ir ne tik nuverstas, bet ir beveik visas valas iš jo išvyniotas. Bičiulis puolė valą traukti, sako, tuščia. Matyt, žuvis pabėgo. Tačiau po kurio laiko apsigalvojo – ne, vis dėl to yra.
Matyt, žuvis pradžioje plaukė tolyn, o paskui grįžo į seną vietą. Ir tikrai iš įtempto valo matėsi, kad ne šiaip sau kas aname gale kabo, o kažkas tikrai stambaus. Žuvį traukėme pasikeisdami. Negali sakyti, kad ji labai jau stipriai priešinosi, tačiau jos masė akivaizdžiai buvo nemaža ir procesas priminė kibiro iš šulinio traukimą. Galų gale eketėje pasirodė nemažo karpio galva.
Ištraukę žuvį, ją pasvėrėme – 6,7 kg. Gražus padaras! O paskui, šeimininko nurodymu, paleidome jį atgal.
Atvirai pasakius, nustebome visi, išskyrus tvenkinio šeimininką. Buvome šventai įsitikinę, kad karpiai žiemą miega ar bent jau nesimaitina. Ir ichtiologų vadovėliai juoda ant balto rašo, kad karpis žemesnėje kaip 5 laipsnių temperatūroje net maisto virškinti negali. O čia še tau – kimba iš po ledo tokie egzemplioriai ant kažkokių kruopų!
Kad šis įvykis nėra kažkoks išskirtinumas ar vienetinis atvejis, patvirtino bičiulis. Karpiai esą pas jį kimba visą žiemą, bet su pertraukomis. Būna kokią savaitę ramu, bet paskui vėl pradeda maitintis. Tik sunku pasakyti, nuo ko tai priklauso. Jis juos žiemą specialiai vienoje eketėje jaukina perlinėmis kruopomis ir jie įpranta čia nuolat atplaukti ir maitintis.
Tokia tad gavosi netikėta karpių žvejyba iš po ledo, palikusi nemažą intrigą. Gal iš tiesų įmanoma tikslinė karpių žūklė iš po ledo? Tik gal niekas jos nebandom, dėl to ir nepagaunam? O juk būtų visai smagu karpinį sezoną pratęsti, kad ir iš tų pačių ekečių!