Jei oras geras, šiose vietose matau daug Vilniečių porelių, šeimų, vaikų, pavienių svajotojų. Tikėtina, kad ir aš, stovintis srovėję ar svirduliuojantis su „botagu“ rankose per rėvų akmenis esu matomas.
Ties Belmontu Vilnelė teka didelėmis kilpomis, kurioje išnyksite kelioms valandoms. Upė čia nepaprastai žaisminga ir nuolat kintanti. Kaip ir kraštovaizdis aplink. Jei žvejodamas gebate susitelkti ne tik į žuvis, tai turbūt vaizdingiausias Vilnelės žemupio ruožas. Vandens srovė staigiais posūkiais krypsta tai kairėn, tai dešinėn išsigrauždama stačių kalvų šlaituose smėlėtas, kvapą gniaužiančias atodangas. Daugeliui žinoma, bet vis vien abejingų nepaliekanti Pučkorių atodanga, aukščiausias Lietuvoje 65 m. skardis (nors Kauniečiai su tuo nesutinka ir pirštu baksnoja į Jiesios Rokų atodangą). Keliaudami Vilnios paupiu aukštyn tikrai aptiksite ir keletą kitų, ne mažiau vaizdingų, gal net jaukesnių, nes ne tokių baugių atodangėlių.
Jei oras geras, tai gali būti žvejyba, į kurią mielai vyks ir jūsų namiškiai. Juk kol jūs „kankinsitės“ paupiuose, artimieji ar nežvejojantys draugai gali smagiai leisti laiką pramogų komplekse, gėrėtis gamta ir domėtis istorija keliaudami Pučkorių pažintiniu taku. Jūsų pačių patogumui sudariau šios atkarpos Vilnelės žemėlapį, į kurį gaustai sutalpinau savo keliametį patyrimą ir šios atkarpos matymą.
Skubu neprašytas atkirsti kritikams, kurie teigs, kad negalima visiems pirštu parodyti, kur gyvena žuvys, taip jų greitai nebeliks. Galvoju, kad viskas yra kiek kitaip. Kuo daugiau kultūringų meškeriotojų, bent jau per mažas žuvis paleidžiančių atgal į upę, tuo mažiau žmonių, kurie jas visas krauna į prekybos centro maišą ir gabena namo žuvienei virti. Beje, tokie, kuriems lašišinių žuvų mailius – duona kasdieninė ir patys gerai žino, kur jų rasti. Tad sąmoningiems ir gamtą tausojantiems meškeriotojams siūlau savo pamėgtą kelionės maršrutą:
1. Pradėt kelionę paupiu geriausia iškart už kabančio tilto, esančio aukščiau užtvankos krioklių, kairiajame krante. Šios apytiesės atkarpos rieduliai ir nuo stataus priešingo šlaito į vandenį suvirtę medžiai garantuotai slepia žuvis.
2. Eime prieš srovę ir palei upę sukame dešinėn, aptinkame stiprią rėvą. Visai pravartu rasti kur perbristi, nes kairys upės krantas priekyje kaipmat pavirs stačiu kalnu ir nepraeinama atodanga. Rasime taisyklingos linijos slenkstuką, ir aukščiau jo perspektyvų ramesnės ir gilesnė upės ruožą. Būtinai čia išbandykite savo laimę.
3. Priekyje, palei upe pasisukę kairėn, išvysime tiesų poros šimtų metrų tolygios, plačios, bet gana seklios upės atkarpą. Vasarą mėgstu ją aplenkti – čia gausiai auga gražios ištįsusios žolės. Deja, visai nesmagios bristi. Kita vertus, priekrantėse gausu pagilėjimų, medžių šakų ir virtuolių sukurtų slėptuvių. Visgi, jau nuo šios vietos pradedu svajoti apie prie atodangos manęs laukiančias duobes ir skubėdamas iškeičiu upės dugną į greta einantį pažintinį taką.
4. Pučkorių atodanga! Privalu pakelti galvą ir pasisveikinti. Štai čia, nuo pat jos, kokį šimtą metrų aukštyn tęsiasi ruožas, kurio gylį palaiko status dešinysis krantas, o vandeningumą ir srovės greitį – gana siauras upės skersmuo. Ir kokios tik žuvys čia nėra pasidavusios provokacijoms: kiršliai, upėtakiai, šlakiai. Kiekvienais metais smalsu patikrinti kas gi karaliauja šiose duobėse. Ir šeimininkai kasmet keičiasi. Išduodu mažą paslaptį: tai viena iš Vilnelės vietų, kur tikrai verta ir stambesnių žuvų tikėtis, o artinantis prie šios vietos, elgtis tyliau.
4. Aukštėliau jūsų laukia tiesus ramios, vietomis gana gilios upės ruožas, visai patogus tolimiems sausos musės ar spiningo metimams. Jei būčiau stambi žuvis, veikiausiai kažkur čia jausčiausi saugiai. Stenkitės vandens paviršiuje pastebėti mažas bangeles. Jas sukelia gylyje paniręs didelis akmuo. Greta jo vis pailsėdama nuo srovės tėkmės atnešamo maisto lūkuriuoja ir žuvis. Bet būkite atsargūs, braidyti šioje vietoje taip pat sudėtinga, vietomis gylis gali siekti pažastis iškarto prie pat kranto.
5. Aukščiau šio ruožo Vilnia susiaurėja, stipri srovė remiasi į posūkį, suformuoja gilią duobę ir grįžtamosios srovės plotą. Keliaudami veikiausiai atsidursite žvyruotame dešiniajame krante (kairysis – tai stataus kampo skardis, maža atodanga), žvyruotame posūkio viduje. Kad ir kaip būtų sunku, dėl upės viduryje kunkuliuojančios greitos srovės pravesti masalą kitame krante, tame kone stovinčio arba lėtai ratu judančio vandens plote, pabandykite. Didžiausia mano Vilnioje pagauta žuvis sprogstant pirmiems pavasario lapams lūkuriavo būtent ten.
6. Visa ši atkarpa nuo kabančio pėsčiųjų tilto iki gelžbetoninio tiltelio per upę, kurį rasite iškart už posūkio, vienintelė man žinoma upės atkarpa, kurioje žvejyba vyksta ratu, o po žūklės beveik nereikia grįžti į pradinį tašką. Jei pavargote ir manote, kad nuotykių šiai dienai lygiai tiek kiek reikia, esate beveik ten iš kur išėjote – asfaltuota Pučkorių gatvės atkarpėlė sujungia šį upės vingį į uždarą ratą. Pavasarį saugokitės varlių – gatvė kerta jų migracijos kelią tarp Belmonto tvenkinių ir Vilnelės.
7. Nuo šios vietos kelionę upės pakrantėmis patogu baigti, bet patogu ir pradėti. Arba, jei jums nuotykių vis dar maža tiesiog ją tęskime. Artimiausi 100 metrų už tilto man kažkodėl kelia nuobodulį. Bet gal tai tik nusistatymo ir skubėjimo į priekyje išsvajotas ir pasiilgtas perspektyvias vieteles reikalas.
8. Visur, kur upė sukasi, turėkime tikėjimo. Prieinu vingį. Čia srovė čiurlena per duobėtą rėvą su dideliais akmenimis. Duobės šalia riedulių tikrai gilios, braidytojui kartais siekia užpakalį ir labai pamėgtos kiršlių. Smagu plukdyti sausą muselę vandens paviršiumi ir palei gilų dešinį krantą pačiam stovint sekliame ir žvyruotame kairiajame, vidiniame posūkio lanke. Vasaros pavarę ją būtinai kas nors atakuoja.
9. Aukščiau jus pasitiks sala, perskirianti Vilnios tėkmę į dvi sraunias vagas. Iškart už jos upė sulėtėja. Šį jums prieš akis atsiveriantį plotą pavadinčiau Vilnios upėtakių Eldoradu. Stebiu priekrantes, riedulius, užvartas. Stovėdamas arčiau kairiojo, patikrinu dešinį krantą. O jei niekas neišsiduoda, visada pravedu masalą ir upės viduriu. Čia iš gilios lėtos tėkmės į ataką yra pakilusi ne vieną žvaigždžuvė.
10. Už keliasdešimt metrų prieisite „Mažąją Pučkorių atodangą“ – gražus lenktas skardis maždaug pusės „Didžiosios“ atodangos dydžio, kurio apačioje puikus gilios upės ruožas su rieduliu viduryje. Esu meškeriotojas ir girtis man nėra svetima, bet pagauti sausa musele stambų kiršlį žiūrovų nuo atodangos viršaus akivaizdoje – tai jau naujas lygmuo. Ir man taip buvo.
11. Ir vėl posūkis. Už šio tikėkitės upėtakio. Lėtai brisdamas sekliu dešiniuoju upės krantu visuomet patikrinu kairį, palei statų nepraeinamą skardį besiglaudžiančią pernelyg neskubančią tėkmę, užuolankas, kurias sukūrė nepatogioje padėtyje nesugebėję išsilaikyti ir žemyn nugriuvę medžiai. Mėgta šią vietą Vilnelės taškuotieji. O aš mėgstu čia pravesti nimfą ir atidžiai stebėti muselinio valo galiuką.
12. Priekyje aptiksite iš akmenų susiformavusį slenkstį, nedidelę patvanką – duobę šalia kairiojo kranto išgraužos. Stengiuosi ją patikrinti iš kiek jau sugebu tolesnio metimo prieš srovę, stoviu paprastai dar prieš slenkstį. Tikiu, kad jei ten būtų didesnė žuvis, pernelyg arti priėjęs būtinai ją išbaidyčiau. Ši vieta man visuomet pirmo metimo reikalas. Jei nesulaukiu kibimo to pirmo tolimo metimo , kad ir koks jis netaiklus būtų, priartėjęs ir detaliai tikrindamas visus šios vietos kampus nieko daugiau nebepešu.
13. Aukščiau upė išplatėja ir pavirsta kelių nesiekiančiu sėkliumi. Brendu ja ir mintiju šios dienos įspūdžius. Svarstau savo kojų ir pilvo būklę. Žvilgčioju į laikrodį. Galvoju, gal šiandienai jau ir užtektų? Sutarsiu su savimi, kad pakaktų, tačiau prieš bet kokią pabaigą būtina išpidlyti paskutinį norą. Ten, kur dešinysis krantas ima gilėti (kadangi brendu prieš srovę), tai man kairėję matau medį, kuris guli skersas ir verčia srovę jį aplenkti. Virš jo yra stambių akmenų, vikrios srovės ir didelio gylio. Paprastai čia patruliuoja ir vienas kitas upėtakis, kuris nepraleidžia mano masalo.
Priekyje vėl gaudžia civilizacija. Automobiliai skrieja iš Senamiesčio į Naują Vilnią ir atgal. Aukštas gelžbetoninis tiltas tarsi milžiniški vartai arba žmogaus noras parodyti, kaip jis gali suvaldyti visus kraštovaizdžio kaprizus, žymi šio ruožo pabaigą ir kitos, gerokai ekstremalesnės atkarpos pradžią. Ten ir susitiksime.