Taip nutiko ir šįkart. Paskambinau bičiuliui Algiui ir žvejybos planas gimė pats savaime. Laiko pasiruošimui nebuvo. Žinojau, kad važiuojame į Nevėžį ir kad gaudysime „baltą“ žuvį. Tad nusitvėriau dugninę, pasigriebiau kažkokio lenkiško užpernykščio jau sudrėkinto žieminio jauko ir dėžutę su gal pusmetį nenaudotomis šėryklėmis, kabliukais, pavadėliais ir kitu žvejišku „gėriu“.
Keista ta žvejyba karantino laiku. Į tą pačią vietą su bičiuliais važiuoji skirtingais automobiliais, lyg dėl kažko pykdamas sveikiniesi iš tolo ir neduodi rankos. O ir priartėjus prie upės ir pamačius daugiau pakelėje stovinčių automobilių, spaudi nuo jų kuo toliau užuot pasiieškojęs vietos kažkur netoli.
Kadangi visos pakelės buvo nustotos automobilių, tai nulėkėm nuo Raudondvario gerus dešimt kilometrų link Babtų, kur nei vienas nežinojome vietų. Tačiau čia nebuvo ir nė vieno automobilio. Žodžiu, žvejosime pirmoje pasitaikiusioje vietoje. Bet tai ir įdomu. Tuo išsivystė šios žūklės (bei straipsnio) intriga – ką galima pagauti Nevėžyje pirmoje pasitaikusioje vietoje, pradėjus žūklę maždaug 15 valandą beveik nepasiruošus.
Kad intriga būtų dar didesnė, trumpai paminėkime šios eksperimento dalyvius. Rimčiausia persona buvo mano bičiulis Algirdas Šiukšteris, žmogus su keturiasdešimtiems metų gaudymo upėje stažu. Tiesa, paskutinius metus bičiulis dažniausia spiningauja, na, bet nepadeda į šalį ir plūdinės. Aš mečiau iššūkį, rankoje laikydamas fiderį. Nesu didelis šios žūklės žinovas, vis dėl to, pažintis ir bendros žūklės su fiderio meistrais šio to išmokė, tad nesiruošiau bičiuliui pasiduoti taip lengvai.
Trečias šios Odisėjos dalyvis, lyg iš pasakų trečias brolis buvo Jonas, pradedantis žvejys, kuris atvažiavo pabūti gamtoje gerai praleisti laiko, todėl didelių ambicijų varžyboms nerodė. Algis pririšo jam prie dugninės mažesnį kabliuką ir prirodėme kartais pakeisti masalą. Jis parodys, ką gali pagauti Nevėžyje dabar žvejys be didelės patirties.
Varžybos prasidėjo. Pažintį su vieta pradėjau nuo deeperio mėtymo. Vieta, rodos, pasitaikė visai nebloga – viduriu upės ėjo maždaug 6 m gylio vaga, ties mūsų krantu nuseklėdama tik metru. Prietaisas parodydavo nedidelius žuvų būrelius maždaug porą metrų nuo dugno. Į vandenį pliumptelėjo Algio jauko rutuliai, o aš į tai atsakiau 4 ar 5 „startinėmis“ šėryklėmis su jauku.
Tikėjausi bent valandą pasėdėti ramiai, tačiau jau po antro permetimo meškerės viršūnėlė pradėjo trūkčioti, o netrukus maloniai rankose spurdėjo pirmoji kuoja. Po jos – antra. Netgi Jonas ištraukė gražią gal trijų šimtų gramų raudonakę, užpurčiusią dugninę lyg koks perpykęs žiobris. Tik mūsų plūdininkas kol kas tik ramiai stebėjo srovės nešamą plūdę. Kuojos ir kuojytės kibo daugiau mažiau tolygiai, tik sąlyginai nedidelis kibimų procentas būdavo paverčiamos taškais. Gal reikėjo kiek susimažinti kabliuką, gal po žiemos buvo „nusimušusi akis“, kada reikia pakirsti. Tačiau po mėnesio žvejybos „bado“ norėjosi tik žiūrėti į viršūnėlę, mėgautis kuojų kibimu ir lepintis prieš vakarinę saulutę. Visiškai atsipalaiduoti.
Žuvys kibo. Permetinėjant kas dvi – tris minutes baigėsi jaukas, o maišytis naujo tingėjosi. Tad gaudžiau tuščia šėryklėle ir, kas keisčiausia, kuojos kibo. Kaimynystėje įsikūręs Jonas permetinėjo kas dvidešimt minučių, pačiame kibimo įkarštyje dar sugalvojo paskraidinti droną, tačiau ir jis kelias žuvis (pačias didžiausias – naujoko sindromas visada veikia) pagavo. Vis dėl to, didžiausia intriga buvo, kuo baigsis mano ir Algio dvikova. Kas nugalės – plūdinė ar fideris?
Po valandos žūklę baigėme ir suskaičiavome rezultatus. Algis plūdine pagavo 18 žuvų, aš – 21. Tačiau, teisybės labui, reikia prisipažinti, kad jo žuvų dydžio vidurkis buvo kiek didesnis. Pas mus abu vyravo maždaug 150–250 g kuojos, pagavome po vieną panašas augumo plakį. Taigi, išvada piršosi viena – nėra didelio skirtumo, kuo gaudyti. Ką esi geriau įvaldęs ar tiesiog kuo nori žvejoti – gaudyk ir pagausi.
Antra išvada buvo keista – gaudant dugnine ir plūdine veikė skirtingi masalai. Man kuojos dažniausia purtydavo dugninės viršūnę, kai ant kabliuko užmaudavau vieną musės lervą ir raudonos spalvos mažesnė jos „sesę“ pinką, ir visiškai nesidomėjo marinuotais kukurūzais. Algiui visiškai neveikė musės lervos, tačiau raudonakės labiausia domėjosi kukurūzais ir manų kruopų tešla.
Na, ir svarbiausia išvada - nebūtina dabar jungtis į „kolūkį“, norint šiuo metu Nevėžyje gerai pagaudyti kuojų. Ne tik kad nebūtina, bet ir neprotinga – kam kvailai rizikuoti?
Manau, kad jeigu būtume rimtai ruošęsi, jaukinę, žvejoję nuo ryto, gal dar paieškoję didesnių būrių, tikriausia būtume prigaudė kad ir po 10 kg žuvų. O gal ir dar daugiau. Bet... ar to tikrai reikia? Nevėžis ilgas – abiejuose pusėse yra keliasdešimt kilometrų pakrantės. Susirask nuošalesnė vietą, pajaukink ir pagausi. Esu tuo tikras. Pavasarinis kuojų migracija upėje dabar vyksta visa jėga.
Tad kol kuojos migruoja ir aktyvia maitinasi, kol dar mums šio malonumo niekas neuždraudė – džiaukimės pavasariu, bundančia gamta ir nuostabiu žuvų kibimu. Ir nesibūriuokime, nesigrūskime, saugokime save ir kitus. Pabūkime vieni nuo kitų nuošaliau. Užteks mums ir tų vietų, ir žuvies.