Jei nuspręsite pagaudyti strepečių, pirmiausia reikės tinkamai pasirinkti vietą. Viena vertus, tai ne problema, nes šias žuvis galima aptikti kone visose upėse – nuo mažyčių upėtakinių upelių iki Nemuno. Kita vertus, didelėje upėje greičiau sugausite kuoją ar šapaliuką nei strepetį, o mažame upelyje strepečiams skirtus masalus gali čiupti ir upėtakiai, kuriuos natūraliais masalais gaudyti draudžiama. Žodžiu, jei yra nedidelis sraunus upelis, bet niekas nėra girdėjęs apie jame gyvenančius upėtakius, labai gali būti, kad tame upelyje rasite strepečių karaliją.
Mažesnį upelį verta rinktis ir dėl to, kad jame greičiau nuteka polaidžio vandenys, vaga grįžta į savo rėmus, o potencialios strepečių buveinės matyti lyg ant delno.
Gaudant strepečius neverta koncentruotis nei į duobes, nei į kliokiančias rėvas. Šioms žuvims labiausiai patinka lygūs vidutinio gylio ruožai su pastovia srove. Labai gerai, jei dugnas tokiame ruože yra smėlėtas ar nuklotas nedideliais akmenukais.
Geriausias įrankis strepečių žūklei mažuose upeliuose yra 4 – 6 m ilgio sportinė meškerė be ritės. Tokio įrankio visiškai pakanka, kad pasiektumėte visas norimas vietas. Be to, strepečiai neplaukioja giliai, todėl ir valo atsarga nereikalinga.
Strepečiai nėra dideli, retai pasiekia 300 – 400 gr svorį, be to, tai baikščios ir atsargios žuvys, todėl valas turi būti kiek įmanoma plonesnis, plūdė lengvesnė, o kabliukas mažesnis.
Jei sugavote vieną strepetį, yra beveik 100 proc. tikimybė, kad šalia jų sukiojasi ir daugiau, todėl verta jaukinti. Jaukui taip pat geriausiai tinka musės lervos, kurios laidyne ar tiesiog ranka metamos į srovę.
Gaudant strepečius atsipalaiduoti negalima. Šių žuvų kibimai būna labai staigūs, tačiau strepečiai masalą greitai ir išspjauna. Todėl valas turi būti nuolat įtemptas, kad pakirsti galėtumėte akimirksniu, vos pastebėję plūdelės niurktelėjimą.