Jei panagrinėtume, kas dažniausiai atsiduria tokių plėšrūnų kaip ešeriai pilvuose, sužinotume, kad žuvelės yra tik dalis jų maisto. Ne ką rečiau šie dryžuotieji plėšrūnai atakuoja vėžius. Dažniausiai ešerių aukomis tampa kiautą keičiantys, todėl lengvai pažeidžiami vėžiai, tačiau šie plėšrūnai nevengia čiupti ir kiautu pasidengusių smulkių vėžiukų.
Kodėl plėšrūnai medžioja vėžius, nesunku paaiškinti – tai skanus ir, svarbiausia, itin kaloringas maistas. Todėl vėžį imituojantis masalas gali tapti geriausiu ginklu meškeriojant ešerius, ypač didžiuosius.
Vėžius imituojančius voblerius gamina įvairios kompanijos – nuo lenkų „Salmo“ iki amerikiečių „Rebel“. Dažniausiai tai būna „crank“ tipo agresyvūs vobleriai, nudažyti taip, kad raštas primintų vėžio kiautą. Tiesą sakant, abejoju, ar tokie masalai žuvims nors kiek primena vėžį – pirmiausia dėl to, kad joks vėžys nejuda taip, kaip dirba vobleris.
Žinoma, galima skęstantį tokį voblerį nuskandinti ant dugno ir traukti mažais šuoliukais. Bet ar verta taip kankintis, jei galime panaudoti guminukus.
Vėžiukus imituojančių guminukų, dar ir prisotintų vėžio kvapo, siūlo nemažai kompanijų. Tai puikūs masalai, bet reikia žinoti, kaip juos tinkamai panaudoti.
Vėžiuko imitacijasgeriau verti ne ant tradicinių galvakablių, o panaudoti ofsetinius, laisvai judančius kabliukus. Jie gali būti žiedeliu tvirtinami prie švinuko ar užverti ant įvairių amerikietiškų sistemėlių, tokiu kaip „Texas rig“.
Vėžiukai traukiami itin lėtai, staigiems judesiams čia vietos nėra. Juk ir vėžiai nelaksto kaip akis išdegę po visą vandens storymę. Žvejyba tokiomis imitacijomis reikalauja kantrybės ir susitelkimo, bet kimbantys stambūs ešeriai atpirks visą flegmatišką valo vyniojimą ir pasyvų žaidimą spiningo viršūnėle.