Kimba mažai
„Nebesuprantam mes jau tų sezonų su ta žuvim, – sako užkalbintas žvejys tilto gale. – Strimeles gaudom pavasarį, dabar neseniai dar buvo pasirodžiusios. Viskas keičiasi.“ Vyras gyvena Kretingoje, atvažiuoja kartais pažvejoti ir nuo tilto. Jis sako, kad kibs į vakarą, bet gali būti ir visai nebus. Sugautas žuvis jis kepa, rūko, sūdo.
Kol kas žvejų daug nėra, bet, anot jo, jie greitai pasirodys, jei tik ims geriau kibti: „Atvažiuoja, pamato, kad sugavai vieną, kitą, tuoj telefonais, dviračiais ir pradeda rinktis. Jos rodos prieš šiaurinį vėją.“
„Kas čia žino, kiek jų bėra toj jūroj. Buvo – įmerki meškerę, ištrauki pilną girliandą, po 7-8 strimeles trauki, dabar taip nebėra, – tęsia žvejys. – Kiek menkės buvo. Po darbo atvažiuosi, iki pirmos nakties kuprinę prižvejoji, vos paneši. Uždraudė visai dabar.“
Perpeles žvejys gaudo ant tuščių kabliukų. „Jokio masalo jai nereikia, reikia, kad blizgėtų“, – sako.
Anot jo, jūroje galima pasigauti ešerių, kurie atplaukia iš marių, žiobrių, karšį vieną, kitą. Grundulų žvejys negaudo – mažai mėsos. Plekšnės, sako, jau toliau pasitraukė. Gal ir šlakis, lašiša paklydusi užkibtų.
„Jeigu yra žuvies, ar strimelės, ar perpelių, lašišos ta žuvim maitinasi, tai jos taip ir atklysta iš jūros. Traukiasi arčiau krašto ir parsiveja. Kur daug žuvies ir paukščiai išduoda, nes ja maitinasi. Kai daug perpelių, tai būna kimba po 5-6, dabar, kai mažai yra, tai po 2-3“, – kalba jis.
Žvejys sako, kad iš žvejų mėgėjų valstybė susirenka gražaus pelno, mat jiems reikia pirkti žvejo mėgėjo bilietą, o štai verslininkai perka patentus, rašo mažesnius kiekius nei sugauna ir vargo nemato: „Užrašo 60 kg, sugavę yra 160 kg.“
Laukia Oninių
„Lietus ateina, tai čia negerai, – sako žvejys tilto viduryje. – Prieš lietų kimba, paskui nemalonu po lietum gaudyt.“ Jo maiše jau kelios perpelės.
- Kiek žvejosit?
- Tik katinui. Mėgsta. Perpelė kimba, bet strimelė geriau. Ir katinas strimelę labiau mėgsta.
- O kada bus strimelės?
- Liepos 26 dieną per Onines. Tada eina strimelė. Mano seneliai buvo žvejai, per Onines visada gaudydavo strimeles. Įdėdavo į statines, sūdydavo, pasiruošdavo žiemai. Jokio maisto nebuvo, žuvim vertėsi. Menkių prisidžiovindavo per vasarą. Džiovinta menkė labai skanu, esat valgiusi?
- Nesu.
- Tai blogai. Buvo senais laikais ungurių, lašišų, gaudyt galėjai. Esu vaikystėj pagavęs ungurių. Gal kokiais 1966 metais.
- Kaip ruošiate perpeles?
- Keptos skanios, bet labai skanios žalios marinuotos. Pasidarai marinatą, užpylei, antrą dieną jau gali valgyt su bulvėm. Čia rimti dalykai (juokiasi, – red.).
Vyras sako, kad Palangoje gyvena nuo vaikystės. Pakrantėje su tinkleliu prisigaudo krevečių, ant kurių vėliau žvejoja. Žvejo rankos blizga nuo perpelės žvynų. Klausia, kiek valandų.
- Pusė devynių.
- Kai saulė nusileis, perpelės nebekimba. Strimelės naktį kimba. Balandžio-kovo mėnesį buvom maišais prigaudę. Pernai liepos mėnesį gaudėm. Naktim tik. Paskui nebegaudė nieks, nes ešeriai atėjo. Lupom kibirais. Iš marių ateina kada pietų vėjas ir pietinė srovė eina. Tik reikia krevečių prisigaudyt jūroj.
- Yra krevečių?
- Jūroje yra. Mažytės.
- O kaip jūs jų prigaudot?
- Turiu tinkliuką. Toks tinklas, priekyje lentelė, kotas. Stumi per smėlį. Jos ten gyvena. Kai orai geri buvo prisigaudžiau, nes ešeriai ėjo kasdien.
Geros nuotaikos nepraranda
„Sakykit, kad mes nieko nepagavom“, – juokiasi du žvejai, kai prieinu prie jų ir pasižiūriu į kibirėlį. Jame jau guli 5 perpelės.
Žvejys sako, kad gaudytų ir strimeles, tik kad jų dar nėra, ir nors sakoma, kad šios žuvys pasirodo per Onines, pernai, anot jo, jų tuo metu nebuvo. „Nežinojo gal, kad jau Oninės, pramiegojo“, – pajuokauja.
Klausiu, ar užtenka žuvies, nes žvejai neretai skundžiasi, kad jos jūroje kur kas mažiau. Pašnekovas sako – kiek yra, tiek ir užtenka ir rodo į šalia stovintį kitą žveją, kuris traukia vieną perpelę po kitos: „Va jam kimba kaip, viską nuvilioti baigia.“
Kol kalbame, prieina keli poilsiautojai pasiteirauti, ką žvejai sugavo. „Čia stintos gal?“, – klausia jau ne pirma praeivė. „Žiemą stintos būna, panele. Čia perpelė“, – sako žvejys.
Apie tokią žuvį kaip perpelė girdėję ne visi poilsiautojai. Kad ji painiojama su silke, nėra labai keista, nes perpelė yra silkinių šeimos žuvis, tačiau ir stinta, nors priklauso stintinių žuvų šeimai, iš pirmo žvilgsnio neįgudusiai akiai taip pat gali būti panaši.
Paklausti, kiek žada prigaudyti ir kiek jau bus gana, vienas iš žvejų tikina, kad šeima didelė, taigi kibiriuką teks parsinešti. Klausiu, ką daro su sugauta žuvimi, ar kepa? Pašnekovas tik spėja pasakyti, kad dažniausiai marinuoja, tačiau mūsų pokalbį nutraukia kitas pasirodęs žvejys ir mano abu pašnekovai ima jį traukti per dantį.
„Jau ateina. Jau mums reikia bėgti“, – pajuokauja vienas iš žvejų. „Mane vakar jis pavedė. Verkė, kad neturi krevečių, sakau atnešiu. O jis kiekvieną vakarą atvažiuodavo. Vakar pasiėmiau virtų krevečių, atvažiuoju, jo nėra, įsivaizduoji. Praktiškai sugadinau krevečių dėžutę“, – pasakoja kitas.
„Ei, ei, ei, dede, o kur tu vakar buvai? Aš vakar sugadinau krevečių dėžutę per tave“, – praeinantį žveją traukia per dantį. „Va jis negirdi. Ko jis nenori, to negirdi“, – juokiasi žvejys.
Jau gerokai po devintos valandos vakaro. Kimba ne visiems. Ant tilto meškeres užmerkusios ir dvi moterys. Kol kas jų kibirėliai tušti. Laukia. Keli žvejai pakeičia vietą. Gal kitur kibs geriau.