Sveiki bičiuliai! Ups, sorry, kad ilgai nieko nebekeverzoju. Dar gyvas, jau daugiau nei mėnesį viešiu Ukrainoje, kur jau spėjau pamatyti visko – ir kaip Lietuva gyveno prieš 20 metų, ir tai, ko mes dar turime ilgus metus siekti. Įspūdžių tikrai aibė, labai jau neįprastas čia žmonių gyvenimas.
Neįprasta ir viskas, kas liečia mėgėjišką žūklę. Apie 80 procentų matytų meškeriotojų dar nesusidūrę su beinercinėmis ritėmis, stikliniais ar angliniais meškerykočiais. Tačiau jie puikiai įvaldę gūdžių 80-ųjų metų gamybos aliumininius dviejų dalių spiningus ir „Nevskaja“ rites. Mums įprastas šėryklėles jiems atstoja įvairios medžiaginės kojinės o mažesnių kabliukų nei 8 numerio matyti taip ir neteko. O jau sistemų margumas – vamzdeliai, vielutės, gumytės, ir pastovios „barzdos“. Įvairiausių formų varpeliai retai nuimami nuo spiningų viršūnių, tad pažūklavus šalia, užmigti dar ilgai nepavyks.
Keisti ir vietiniai žūklės draudimai. Aišku, „žilkinį“ paplyšusį tinklą ištemptą į pakrantės krūmus rasi dažname laisvesniame priėjime prie vandens. Bet ne apie tai. Kol pavasarinis draudimas nebuvo prasidėjęs, prie upės sutikome tik pavienius meškeriotojus, o draudimui prasidėjus krantus aplipo tikra žūklautojų armija. Ir, nors galima meškeriotojui naudoti tik vieną įrankį su vienu kabliuku, niekas nesibodi pasistatyti ir septynių. Aišku, reikia ir pakrantės medžius prapjauti su netyčia atsivežtu benzininiu pjūklu. Savaitgalį prie populiaresnių upių šalia Kijevo geriau išvis nelysti – čia fiziškai neįmanoma rasti net menkiausio plyšelio.
Tokia ir poilsio kultūra – automobilis turi privažiuoti prie pat vandens, kelio nėra – nesvarbu, kelias bus. Būtinai turi būti stalas nukrautas gėrimais, būtinas laužas, kuris kuriamas bet kur ir, aišku, girtos dainos, o neilgai trukus ir smigimas padauginus. Čia niekas nevažiuoja kelioms valandoms – geriausiu atveju parai. Šiukšles čia taip pat reti meškeriotojai susirenka – jei nesumeta į greta esančius krūmus tai, geriausiu atveju, sudegina. Išgerti buteliai ramiai sau metami aplink ir mentalitetui pasikeisti tikrai dar prireiks daugiau nei 20 metų.
Tiesa, yra ir kiti 20 procentų. Tai daugiau „prakutę“ žvejai iš Kijevo ir kitų didesnių miestų. Daugiausia tai spiningautojai, kurių įranga ir sugebėjimai tikrai kelia nuostabą. Puikūs angliniai spiningai, japoniškos ritės ir naujausi pinti valai. Šie meškeriotojai nebijo pasivaikščioti ir gaudo ne tam, kad prilupti pilną maišą, o tam, kad sugauti ten, kur kiti nesugauna. Tikrai gaila, bet tokių žūklautojų yra mažuma, kaip ir šiuolaikinės dugninės mėgėjų, gaudančių „sportiniais“ įrankiais.
Kad ir kokiomis tamsiomis spalvomis viską nudažiau, tačiau žuvies čia dar yra ir yra nemažai. Kiekvieną laisvą minutę stengiamės praleisti su meškerėmis rankose. Tik iš upės išnešus ledus puikiai gaudėme stambias kuojas. Tai tesėsi vos savaitę ir jas pakeitė vidutiniokės su stambiais ir visad alkanais plakiais.
Žuvies Ukrainoje beveik niekas nepaleidžia, nors ir žūklės reikmenų pardavėjai savo laidose tai propaguoja. Matyt, žemas pragyvenimo lygis daro savo, dar tik planuojamas minimalios algos kėlimas iki 130 eur. Net ir mažiausia žvynuotoji randa vietą ant šeimininkės stalo. Na, o mūsų atiduodamą žuvį vietiniai ima noriai ir pyksta, kad paleidžiame smulkmę.
Labai nustebino ir Lietuvoje nematytos žuvų rūšys – skersnukiai, spariai, baltakės. O už kelių savaičių upę užplūs dideli būriai stambių ožkų. Namuose šios žuvies nesu sugavęs, tad bus malonus siurprizas. Vėliau upėje pasirodys karšiai, stovinčiuose telkiniuose ieškosime karosų, spiningausime, tad veikti tikrai yra ką.
Tokia įžangėlė į mano žūkles Ukrainoje, čia praleisiu dar šiek tiek laiko, tad kiekvieną įdomesnę žūklę tikrai aprašysiu ar bent įkelsiu fotokortelių, gal net pafilmuosiu ;)