Pasaulio čempionate startavo šie dvejetai:
A – zona: Arūnas Paluckas ir Aurimas Misius (varžybų metu Arūną Palucką pakeitė Tomas Klovas)
B – zona: Deividas Sabonis ir Rimantas Kičas (2018 metų Pasaulio čempionai asmeninėje įskaitoje)
C – zona: Paulius Pocevičius ir Aurimas Katkevičius (varžybų metu Paulių Pocevičių pakeitė Mantas Staškus)
Rinktinės kapitonai – Tomas Būdas, Mantas Staškus, rinktinės delegatai – Mindaugas Mikniūnas, Remigijus Rupeika, Valdas Bakanas, Linas Kukulskis. Visa delegacija – 13 žmonių.
Sportinės karpių žūklės varžybos vyko Bloemhof Dam užtvankoje, jos dydis apie 22000 ha., tai – apie 4 kartus didesnis vandens telkinys, nei Kauno marios.
Kadangi renginys vyko kitame pasaulio krašte, ruoštis jam pradėjome prieš kelis mėnesius. Buvo tvarkomos vizos, užsakinėjamos apgyvendinimo vietos, automobilių nuoma, tvarkomas bagažas, užsakinėjome jaukus karpiams Afrikoje, žvejybinę įrangą suskirstėme į 3 dalis: meškeres ir daug kitų daiktų siuntėme per TNT; rites, masalus ir kt. smulkmenas vežėmės su savimi, o trūkstamą įrangą nuomojomės PAR. Pašarai žuvims buvo užsakyti toje pačioje įmonėje, kaip ir įranga.
Įžanga graži, skamba kaip pasaka, bet realybė su kuria susidūrėme – tai 10 dienų kelionė, kurią lydėjo nuolatiniai nesklandumai.
Dar būdami Lietuvoje jautėme, kad kažkas negerai su išsiųsta siunta, kurioje buvo pagrindiniai mūsų ginklai – meškerės. Apsvarstėme planą B, nutarėme papildyti lagaminus, o neatgavus meškerių – jas išsinuomoti vietoje.
PAR praleidome savaitę laiko, su kelione truko 10 dienų. Visą straipsnį padalinsiu į dvi dalis: ,,Nuotykiai“ ir Pasaulio čempionato apžvalga.
,,Nuotykiai“
Pirma diena.
Pirmos dalies pavadinimas ne veltui kabutėse, nes to kas vyko toliau nuotykiu negalima pavadinti – tai veikiau ištisa nesėkmių grandinė.
Nusileidžiame lėktuvu gražiame Johanesburgo oro uoste. Į akis iš karto krenta tamsiaodžių žmonių gausa ir jų paslaugumas kiekviename kvadratiniame metre. Iš anksto užsakytų 3 automobilių nuoma užtrunka beveik 3 valandas.
Reikėtų, žinoma, paminėti PAR grožį, Johanesburgo miesto tvarkingumą, dangoraižių gausą, varguolių gyvenimą, bet tolimesnių įvykių seka neleido grožėtis, mėgautis bei stebėtis šia šalimi.
Automobiliais išvykstame tvarkyti reikalų, susijusių su meškerėmis, kurios buvo išsiųstos per siuntų tarnybą TNT. Reikia paminėti, kad meškerės Johanesburge TNT sandėliuose jau buvo atkeliavusios prieš 3 savaites, bet niekaip negalėjo pasiekti mūsų vietinio draugo Pieter White. Kadangi esame siuntinio siuntėjai, galvojome, kad ką nors išpešime vietoje.
TNT muitinės sandėliai tik keli kilometrai nuo oro uosto. Neilgai klaidžioję susirandame aukštą muitinės administracijos pastatą, aplink kurį šmirinėja gausus būrys tamsiaodžių moterų. Pirmas įspūdis, kad tai – laisvo elgesio merginos arba moterys (amžius nenuspėjamas), šalinamės nuo jų. Visa lietuvių delegacija lieka lauke, o rinktinės kapitonai, aš ir Mantas Staškus, prasibrauname į pastatą, aiškiname savo bėdas pirmam apsauginiam. Šis surašęs mūsų duomenis įleidžia į pastato vidų, pakylame į 3 aukštą, ten vėl kita apsauga mus iškrato, praleidžia pro metalo detektoriaus vartus ir nurodo, kad turime stoti į eilę prie 3 langelio. Atėjus eilei, vėl klojame bėdas tamsiaodei moteriai, kuriai kažkodėl netinka siuntinio užsakymo numeris ir ji prašo dar kažkokio mums nežinomo numerio.
Skambiname į Lietuvą, klausiame nežinomo skaičiaus. Ten irgi nesupranta, ko iš mūsų reikalauja – yra siuntos numeris ir viskas aiškiau negu aišku. Su vietine muitine nesusikalbėjome, aiškiai matome, kad mus ignoruoja. Nusprendžiame, kad delegacija po kelionės pavargusi, todėl visi važiuoja į viešbutį (apie 30 km.), o mes su Mantu toliau liekame tvarkyti reikalų dėl meškerių siuntos. Dviese važiuojame į TNT įmonę (apie 10 km.), ten – vėl aukštos tvoros su elektros laidais ir ginkluotais apsauginiais.
TNT tarnyboje mes vėl iškratomi, apieškomi, po to mus praleidžia į pastatą. Palaukėme visai nedaug, gal kokią valandą, kol prie mūsų priėjo TNT atstovas, kuris mandagiai pakvietė į susirinkimų kambarį. Jis daug ir gražiai suokė, kad viskas bus gerai, kad tvarkomi paskutiniai formalumai ir panašiai. Tik po kelių dienų supratau pasekmes to meno gražiai viską žadėti. Mes naiviai patikėjome, užtrukę visą dieną, jau sutemus, grįžome į viešbutį pamiegoti. Rinktinė ilsisi.
Antra diena.
Rytoj Pasaulio sportinės žūklės žaidynių atidarymo paradas Johanesburge, netoli mūsų viešbučio, poryt varžybų startas Bloemhof DAM užtvankoje, kuri yra už 400 km. Rytą pradedame telefoniniais skambučiais. Vėl kažkaip keistai skamba tas visų noras padėti, aiškintis situaciją bei pastoviai žadėti tuoj perskambinti ir, be abejo, sakyti, kad viskas bus ok.
Rinktinė ilsisi – baseinas, safaris. Taip buvo suplanuota, taip vyksta visada prieš svarbias varžybas. Žinoma, nereikia galvoti, kad rinktinei niekas nerūpi, jie jaudinasi ne mažiau nei mes. Mudu su Mantu vėl leidžiamės po Johanesburgo biurokratines pinkles klajoti. Po poros valandų aklo klaidžiojimo, beprasmių skambučių, atsiduriame vėl tame pačiame muitinės administracijos pastate. Tik dabar po visų patikrų mus nukreipia prie 5 langelio, ten – vėl nieko gero nežadantis moteriškas veidelis, bet bent jau girdėjęs mūsų bėdas. Mes siunčiami į kitą aukštą, randame kažin kokio rango pareigūną, kuris, pasirodo, jau seniai laukia mūsų. Sužiba viltis.
Su pareigūnų vykstame į TNT muitinės sandėlius atlikti siuntos patikros. Mūsų akimis, viskas vyksta sklandžiai, nors ir užtrunkame pusdienį – vėl eiliniai patikrinimai, formalumai, kratymai, apieškojimai ir mes jau liečiame savo meškeres. Po patikros mus išvaro iš muitinės, pareigūnas sako, kad už poros valandų galėsime pasiimti savo meškeres. Laukiame tris valandas, kantrybė tuojau sprogs, vėl važiuojame į TNT, nieko nepešam – tik pažadus, iš ten grįžtame prie muitinės sandėlių.
Laukiame iki vakaro, reikalai – nei krust. Laukiant – vėl šimtai skambučių, patarimų, pasitarimų ir pan. Jau buvome priėmę sprendimą duoti kyšį, bet laiku sustabdė geri žmonės, pasirodo, tai – labai greitas žingsnis link kalėjimo. Kadangi buvome nuolat šeriami pažadais, kad viskas tuoj pat bus ok, net nepastebėjome, kad jau darbo pabaiga. Tiesą pasakius, įdomiai jie ten dirba – po kelias valandas per parą. Vakare darbuotojai jau skirstosi namo, mums sako, kad viską sutvarkysime rytoj. Kada rytoj? Rytoj – šeštadienis! Jau tuoj sutems, velkamės į viešbutį pamiegoti.
Kai dabar manęs paklausia, kodėl neatidavė meškerių, atsakau, kad tiksliai net nežinau, berods, kažkoks elektroninis laiškas, kuris turėjo praskristi nuo vieno pastato iki kito pakibo ore, ar koks biurokratas neišsiuntė to laiško, ar kitas biurokratas neatidarė pašto dėžutės, bet tiksliai žinau vieną dalyką – nebuvo jokio noro. Bepigu Lietuvoje – nuėjai, pasikalbėjai, kraštutiniu atveju ,,išspardei” duris ir viskas išspręsta.
Trečia diena.
Parado diena, startas rytoj. Paraginti draugų skambiname į ambasadą. Niekas nekelia – nenuostabu, juk šeštadienis. Po dešimties bandymų prisiskambinti šaukiame susirinkimą – vykdysime planą B. Šioje vietoje pamatėme rinktinės jėgą, be kalbų priėmėm sprendimus – rinktinė perkasi trūkstamus daiktus, o kiti atidarymo metu medžioja draugus, pažįstamus bei svetimus žmones, kurie galėtų mums padėti esamoje situacijoje.
Taigi, rinktinė lekia į žūklės prekes, likę delegacijos nariai einame į paradą. Tiesą pasakius, nerūpi mums tos iškilmės, pabuvę oficialioje dalyje, susirinkę aibę pažadų bei kontaktų, važiuojame prie užtvankos. Rinktinė irgi jau pakeliui, apsipirkimas sklandžiai nepraėjo, trūksta to, ano ir dar šio bei to, bet visas viltis dedame į Šouną (įmonė SKY DAM), žmogų, pas kurį užsakėme visus jaukus karpiams (600 kg.) ir kitą žvejybos įrangą. Jis telefonu žada, kad išspręs visas problemas. Kažkur jau girdėta, ar ne? Dar užmiršau pridurti, kad mums telefonais visokie biurokratai vis dar žada pristatyti meškeres į varžybų vietą, bet mes tuo netikime ir laikomės plano B.
Sutemus pusė delegacijos atvykstame į Bloemhof miestelį. Rinktinės vyrai atvykę šiek tiek anksčiau dar spėja aplankyti vietas, kur yra paruošti sektoriai varžyboms, nuo miestelio apie 50 km. Kai vėl visi susitinkame kempinge, nekantriai laukiame mūsų išganytojo Šouno iš SKY DAM. Šounas telefonu kalba, kad viską pristatys po pusvalandžio.
Susirinkimas – apibendriname reikalus, nusistatome prioritetus.
Besidalindami užklupusiais rūpesčiais, net nepastebime, kad praėjo jau pora valandų, o Šouno vis dar nėra. Po skambučio jis mus tikina, kad tuoj tuoj, už 5 minučių, būsiu. Laukiame dar 2 valandas, Šounas nekelia ragelio. Startas rytoj, iš vakaro reikia pasiruošti daug darbų, susijusių su pašarais, o pas mus pašarų – nulis kg. Pagaliau 23 valandą pasirodo Šounas, ir, o Dieve, kai pamatome, ką jis atvežė, planas B iš karto subliūkšta. Kol mes atsitokėjome, Šounas mus palieka ir sako, kad viską, ko trūksta, atveš anksti ryte. Liekame su 60 kg. sausų kukurūzų ir gal 12 aplūžusių meškerių. Mūsų nuotaikos tokios, kad neįmanoma aprašyti be keiksmažodžių.
Vidurnaktis – metas, kai rinktinė privalo ilsėtis, nes nuo rytojaus laukia trijų parų žūklės maratonas, kurio metu sportininkai, esantys sektoriuje, privalės galvoti tik apie žūklę, iš sektoriaus galės išeiti tik gamtos reikalais arba ligos ar nelaimės atveju, tačiau mes vėl susirinkime. Dabar jau sunku prisiminti, kaip mes tuo metu pasiskirstėme darbus, tačiau mintis nestartuoti čempionate gimė būtent tada, nes trūkstamų daiktų sąrašas vis ilgėjo.
Galbūt atrodys keista, bet tik tada iki galo supratau, kad mes visiškai nepasiruošę. Perfrazuojant metaforiškai mūsų situacija atrodytų taip: atėję į restoraną mes tikimės, kad užsisakius gardų patiekalą, jį gamins specialiai mums, atneš garuojantį, dailiai serviruotą ir mes skaniai pavalgysime. Mūsų atveju klientai yra žuvys, o mes – aptarnaujantis personalas, kuriam kažkas nešvariomis rankomis ant nešvaraus stalo nutrenkė neplautą ir nevirtą bulvę bei liepė ją patiekti klientui. Būtent tai geriausiai apibūdina, kaip mes pasiruošę aptarnauti savo klientus, t.y., karpius.
Reziumuojant šią dieną ispaniškas ,,manjana“ ilsisi prieš afrikietišką ,,viskas tuoj bus ok“.
Saldžių sapnų niekas niekam nepalinkėjo.
Ketvirta diena.
Startas 13 val., įėjimas į sektorius – 11 val. Numigę kelias valandas, brėkštant, šliaužiame iš savo gultų kaip tarakonai, buriuojamės kempingo teritorijoje, laukiame Šouno. Telefonu jis nepasiekiamas. Bręsta planas C, kurį aptarėme naktį. Šis planas apskritai iš beprotnamio repertuaro, su tokiu planu nestartuotų nei viena rinktinė. O planas labai paprastas – maisto parduotuvėje prisiperkam kruopų ir su aplūžusiom meškerėm važiuojam į sektorius. Apie trūkstamus daiktus per nesklandumus nespėjame pamąstyti, o trūksta tikrai daug: gerų pašarų, kibirų, matų, graibštų, dujinių viryklių, puodų ir t.t. Be šių daiktų net savo kaimo varžybose nedrįsčiau startuoti.
Susiskirstome į dvi grupes, vieni išvažiuoja prie užtvankos tvarkyti rinktinės formalumų, na, o pati rinktinė jau būriuojasi prie parduotuvės planui C įgyvendinti. Parduotuvės darbo laikas turėtų prasidėti 8:30 h., bet niekam neįdomios mūsų problemos, kantriai laukiame. Prie parduotuvės taip pat laukia didelis amerikietiškas džipas, jo šeimininkas, pasidabinęs žvejo apranga, pasisveikina su manimi, paaiškina, kad parduotuvė atsidarys vėliau. Dar kalba, kad pažino mane iš kažkurio pasaulio čempionato. Šis žmogus, vardu Rėjus (Ray Jacob), suvaidins didelį vaidmenį mūsų žūklėje.
Kol atidaro parduotuvę, pravedame dar vieną susirinkimą. Galutinai klausiu rinktinės, ar tikrai pasiryžę startuoti tokiomis sąlygomis, aiškinu, kad niekam neįdomios mūsų bėdos, niekas mums už tai taškų neduos, nebent tik atims. Svarstėme įvairius likusius variantus, kaip pasirodyti sektoriuose be matų ir graibštų. Rinktinės verdiktas – startuojam. Taip jau išėjo, kad mes papuolę į neviltį griebiamės bet kokio šiaudo, todėl Rėjui išsipasakojome savo bėdas. Žmogelis didelis, stambus, ilgai mąstantis, kiek patylėjęs nusprendė mums padėti. Pirmiausiai jis prisistatė esąs PAR rinktinės jaukų gamintojas, todėl nelabai nori, kad kas sužinotų, kad mums padeda, po to padaro mini jaukų pristatymą, mes nuperkame viską, ką jis turi. Tik atsidarius parduotuvei mes su Rėjumi jau kertame delnais – jis organizuos matus bei graibštus.
Į kažin kelioliktą skambutį atsiliepia Šounas, sako, kad bus kempinge už 10 minučių. Vėl sužimba viltis. Pasiskirstome į dvi grupes, vieni lieka su Rėjumi ir galimai pirks kruopas, puodus, kiti laukiame prie įvažiavimo į kempingą. Prabėgus valandai vienas mūsiškių pastebi Šouno automobilį, bet, jo nuostabai, mašina dingsta už posūkio. Sušokame į savo auto ir lekiame prie to posūkio, kur dingo Šounas. Vyksta Šouno paieškos po visą miestelį. Rinktinės nariai skambina iš parduotuvės, sako, kad Šounas parduotuvėje. Lekiame ten, matome Šouno siluetą, jį užspaudę laiko Italijos, Izraelio bei Bulgarijos rinktinių vyrai. Pasirodo, ne mes vieni kenčiame nuo to aferisto. Mes Šouną griežtai griebiame prie tuščio automobilio, jis drebančiu balsu lemena, kad viskas bus pristatyta po 2 minučių. Sudirba protas – primuštas vietinis – tai daug reikalų su policija.
Tiek to, kadangi vyrai nusprendė startuoti, imamės realių veiksmų. Vieni su Rėjumi organizuoja vienus daiktus, kiti perka kruopas, konservuotus kukurūzus, prieskonius, sausus pašarus, puodus ir kitus trūkstamus daiktus. Šiaip ne taip užpildę du automobilius riedame 50 km. link sektorių. Pakeliui sužinome, kad Šounas atvežė pašarus. Nuotaika geresnė, bet žinant, kad jaukai neparuošti ir tinkamai nesubalansuoti – prognozės ne kokios.
Startas atidedamas valandai. Mums tik į naudą. Iki vakaro iš savo rinktinės daug nesitikime, kad tik meškeres užsimestų, kad tik minimaliai prijaukintų – jau būtų pliusas. 6 žmonės po du pluša trijuose sektoriuose, o pagalbinis personalas, 7 žmonės, lakstome po kitus sektorius bei pas pažįstamus skolinamės trūkstamą inventorių.
Mums 12 meškerių ir porą graibštų dar atvežė PAR rinktinės narys Loutjie Louwies. Jei su meškerėm problemas dalinai išsprendėm, tai startinei pozicijai vis dar trūko matų, kelių graibštų. Matus su Rėjaus pagalba nupirkome uždarytoje parduotuvėje, graibštus skolinomės iš Portugalijos, Izraelio rinktinių, maišus karpiams laikyti paskolino Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos rinktinės. Beje, Anglijos rinktinė mums maišų nepaskolino. Tarp kitko, Anglijos rinktinė turėjo ,,firminius“ matus karpiams pasidėti – pripūstus vaikiškus plaukiojimo čiužinius. Manau, lietuviai karpininkai - radikalai už tokį akibrokštą mūsų nebūtų paglostę.
Minimalus Lietuvos rinktinės aprūpinimas įvyko. Nesakau, kad pavyko, trūksta dar dujinių viryklių išsivirti pašarams bei kitų smulkmenų. 19 valandą sutemo, pagalbinis personalas vejamas iš zonų, paliekame rinktinės narius kovoti ne tik su varžovais, bet ir su nežinia.
Daug kam kils klausimas, ar ne geriau būtų buvę meškeres skraidintis su savimi, jaukus užsakinėti kitoje įmonėje, už jaukus susimokėti tik atvykus ir pan. Žinoma, dabar darytume viską kitaip, bet šaukštai po pietų, be to, jau 10 metų organizuoju išvykas į Pasaulio čempionatus – nieko panašaus dar nebuvo.
Pasaulio čempionato apžvalga
Penkta, šešta, septinta diena.
Kaip ir reikėjo tikėtis, rezultatai po pirmos nakties nedžiugino. Lietuvių rezultatai: A zonoje pagauti 3 karpiai, B zonoje – 2 karpiai, C zonoje 9 karpiai. Būsimi pasaulio čempionai B zonoje tuo metu jau turėjo 43 karpius. Maža to, kad negalime pasiruošti pašarų, nes vis dar nėra dujinių viryklių, nesiseka ir su turima įranga – lūžta meškerės, graibštai, audra nupučia matus.
Pateiksiu lentelę, kurioje matyti, kiek mes pagavome karpių kiekvieną parą. Matysis ir Pasaulio čempionų pagautų karpių kiekis.
Jau nekalbėsiu apie bėdas dėl įrangos, jos tęsėsi iki paskutinės dienos, dabar aptarsiu bėdas dėl pašarų. Pirmas niuansas – neturime paruoštų kukurūzų, kas yra varomoji jėga mažiems karpiukams, kurių vidutinis svoris čia apie 3 kg. Pirmą naktį jaukiname boiliais ir tai – pirmoji mūsų didelė klaida. Maža to, iš trijų esamų rūšių pasirenkame ananasinius, kas pasirodo šamams šioje užtvankoje kaip desertas. Labiausiai tą pajaučia mūsiškiai B zonoje, per pirmą naktį sugavę 22 šamus (šamas – neįskaitinė žuvis). Nuo mūsų boilių šamų užteko ir kaimynams škotams bei anglams.
Po pirmos paros Tomas Klovas, labiausiai susidraugavęs su Rėjumi, šiltai bendravo su juo toliau (beje, rašant šią rašliavą Rėjus skambino Tomui ir dėkojo už dovanas bei žavėjosi mūsų rezultatu, esant tokiam pasiruošimui). Taigi, Rėjus, pamatęs pirmos paros rezultatus, nusprendė, kad mes jiems jau ne konkurentai ir draugiškai davė be galo daug vertingų patarimų. Na, įvairių patarimų mes gauname labai daug iš įvairių šaltinių, po to juos tikriname, šlifuojame ir galų gale įgyvendiname.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad patarimai iš šalies, be pačių praktikos, dažniausiai nepasitvirtina. Rėjaus patarimai labai skyrėsi nuo kitų, nes jis iš karto viską labai vaizdžiai parodydavo natūroje, kas vyksta, kai kuri nors komanda atlieka tam tikrus veiksmus. Dabar aš suprantu, kad daugelis rinktinių to, ką sakė Rėjus, net nežinojo iki varžybų pabaigos, o mes tą dovaną gavome po pirmos paros. Tik turėjome kitą bėdą, su mūsų esamais nesubalansuotais jaukais bei įranga sunkoka buvo tą planą įgyvendinti. Mes, žinoma, ryžomės su turimais resursais laikytis Rėjaus nurodymų.
Viena įdomi detalė apie Rėjų: jis yra jaukų gamintojas, Pietų Afrikoje jis naudojasi Lietuvoje, Tauragėje, pagamintu Boilie Roller aparatu, kurio pagalba gimsta boiliai.
Kas liečia Rėjaus patarimus ir rinktinės klaidas, tai mes išanalizavome po varžybų, padarėme tinkamas išvadas, nemanau, kad tą reiktų viešinti, tai pasiliksime kaip pamokas ateities varžyboms. Na, bet niekaip negaliu susilaikyti nuo tokių paprastų Rėjaus pamokymų, kuriuos turime žinoti visi.
Pavyzdžiui, jei telkinyje yra daug šamų – jokiu būdu negalima naktį teliuškuoti vandens, tai yra, negalima šerti net boiliais su kobra ir panašiai, nes šamai labai jautrūs tam garsui ir dideliais būriais traukia prie teliuškavimo vietos. Kažkodėl anksčiau su tokia bėda nesusidūrėme.
Kita Rėjaus pamoka: jaukiname dieną toli nuo kranto sausu jauku, jis iš karto rodo kaip tą daro konkurentų komanda, sako, kad maždaug po pusvalandžio toje vietoje pasirodys žuvėdros, o po to tai komandai pradės kibti šamai. Viskas išsipildo 100 procentų. Kai paaiškina – viskas paprasta, smulkus jaukas skilinėja, kai kurios dalelytės kyla į paviršių, ten suvilioja tuntus smulkmės, žuvėdros tą mato iš labai toli, pradeda atakuoti mažas žuveles, teliuškuoja vandens paviršių tarsi kvokas – tuo pačiu vilioja šamus. Jei kartais šamas ir neužkimba, tai nereiškia, kad jų nėra, jie yra ir didelis būrys suryja mūsų jaukus per kelias minutes, mes to nematome ir galvojame, kad tai tik laikinas nekibimas. Gavome pamokų, kaip to išvengti, sekant kaimynų darbą bei laikantis kitų jaukinimo subtilybių.
Laikantis naujo plano teko imtis improvizacijų. Lietuvoje gal niekas nematė tokių išskirtinių vaizdų. A ir B zonose reikėjo gausiai ir greitai jaukinti priekrantę. A zonoje vietoj markerio naudojome spombą, jauko rutuliai (apie 15 kg.) sumetami per porą minučių.
B zonoje arti reikėjo sušerti birius jaukus, tokį šoninį spombos mėtymą vargu kur pamatysite.
Pietų Afrikos komanda turėjo daug privalumų, niekas net neabejojo jų pasiruošimu, jie – naujieji Pasaulio čempionai. Nors ir pensininkai, bet visiems nušluostė nosis. Man, asmeniškai, šis sportas žavus tuo, kad ne viską lemia fizinis pasirengimas. Patirtis – labai svarbi detalė, siekiant aukščiausių tikslų.
PAR rinktinės sektoriuose viskas buvo išdėstyta taip, kad dalyviai kuo mažiau pavargtų, kiekvieno daikto lokacija sumaniai apgalvota, pvz., aukšti pašarų ruošimo bei mėtymo stalai, aukšti kuoliukai meškerėms sustatyti tam, kad kuo mažiau reikėtų lankstytis. Na, o su pašarais jie apskritai visus išdūrė, žinodami, kad reikės jaukinti labai didelius kiekius, jie į sektorius įsinešė 150 kg. sausų, neparuoštų jaukų ir 50 kg. paruoštų jaukų pirmam šėrimui, normos 200 kg. neviršijo, bet iš tų 150 kg. sausų jaukų pasigamino vietoje 300 kg. Tik tokiu būdu jie sugebėjo kas parą į vandenį versti po 100 kg. pašarų. Jiems gerai, jie turėjo dujines virykles.
Antrą parą pas mus – naujos nesėkmės. Jau atkeliavo dujinės viryklės, bet niekaip negalime jų pajungti – netinka sriegis. O iki A ir B zonų viryklės nepatenka dėl audros. Dėl žaibų, griaustinio ir audros stabdomos varžybos, pradžiai porai valandų, o dar po kelių valandų varžybos sustabdomos 5 valandoms. Šie stabdymai mums ne į naudą, nes mes nespėjome įgyvendinti Rėjaus patarimų. Sustabdytų varžybų metu baisu net pajudėti, naktį dienos šviesa įsijungia kas sekundę, griausmas toks, kad, atrodo, bombos krenta, vėjo gūsiai žmogų guldo, lietaus gausa keičia pakrantės reljefą.
Antradienio rytą (varžybos baigiasi trečiadienį 14 val.) A ir B zonose pratęsiame nesėkmingai pradėtą Rėjaus programą. Kad geriau bei gyviau įgyvendinti tikslus, darome keitimus A ir C zonose. A zonoje jaučiasi šiek tiek pavargęs Arūnas, nes jis į sektorių ėjo pirmu numeriu. Tiesa, šiame Pasaulio čempionate darėme naujovę: kiekvienoje komandoje buvo vienas narys, kuris dirbo nuo pat pradžių pirmu numeriu, t.y., viską dirbo netausodamas jėgų, be miego, jo užduotis buvo atlaikyti stiprų tempą pirmąsias pusantros paros, kad kitas narys galėtų pilnu tempu atidirbti varžybose iki galo.
Kapitonai po to sprendžia, kurie pirmi numeriai bus keičiami. Pirmais numeriais pas mus buvo Arūnas, Paulius ir Deivis. Keitėme Arūną ir Paulių C zonoje, negalime pasakyti, kad jie buvo labai pervargę, bet naujų tikslų įgyvendinimui būtent A zonoje reikėjo Tomo Klovo, kuris daug bendravęs su Rėjumi ir po to daug stebėjęs PAR darbą panašiame sektoriuje galėjo labai tiksliai laikytis kapitonų planų, o C zonoje Paulius irgi dar galėjo laikytis, bet kapitonai norėjo su nauja jėga įgyvendinti C zonos planą, kurį geriausiai žinojo kapitonas Mantas Staškus, pakeitęs Paulių. Jokių pykčių ar nesusipratimu nebuvo, žaviuosi šia rinktine, gal pagaliau išaugom iš vaikiškų marškinėlių.
Priešpaskutinę varžybų dieną mes gauname signalą, kad galime pasiimti meškeres už 400 km. Po velnių, kam tai dabar rūpi, mes dar pusė paros sugaištume jas išvežiodami po sektorius ir paruošdami žūklei, visos mūsų ritės sudėliotos ant esamų prastų meškerių, persiorientavimui nėra laiko, reikia gaudyti karpius čia ir dabar.
Paskutinę parą pagaliau pradėjome varžytis, tą byloja mūsų pagautos žuvys ir prislopinti artimiausi kaimynai. Nors daug ko sektoriuose trūksta, bet jau turime virykles, tiesa, iš jų mažai naudos, nes aktyviai kimba žuvys, nėra kada net į tualetą nubėgti. Dar įdomus ir sunkiai paaiškinamas faktas – C zonoje per vieną eilinį svėrimą pasveriama 15 karpių. Nesuprantame to dalyko todėl, kad pas mūsiškius tik po 10 maišų karpiams laikyti, tiesa, teisėjai sveria dažnai, todėl tų 10 maišų pastoviai keičiant užtenka. Taisyklėse griežtai parašyta – 1 žuvis viename maiše. O kaip galėjo pasverti 15 karpių? Kur tuos karpius laikė ? Atsakymas toks – kai jau buvo užpildyti visi 10 maišų, užkibo karpis, kuris liko graibšte. Mantas, pasinaudojęs kapitono privilegijom, išsikvietė teisėjus. Kol atėjo teisėjai, užkibo dar vienas karpis, kuris tik ištrauktas buvo iš karto pasvertas. Karpiai kibo, kol neliko užmestų meškerių, žodžiu, 5 karpiai nuo kablio – tiesiai ant svarstyklių.
Atskirai reikėtų paminėti mūsų delegacijos nario Mindaugo Mikniūno logistinius sugebėjimus. Aš iki šiol nesuprantu, kaip jis su kitais laisvesniais delegacijos nariais sugebėjo pamaitinti rinktinės narius sektoriuose. Mindaugo teleportacija buvo stulbinanti, atstumai – dideli, keliai – prasti, dėl laukinių žvėrių greitis ribojamas iki 40 km per valandą. Tiesa, gavome pastabų iš parko darbuotojų už greičio viršijimą, bet tai – niekis palyginus su mūsų bėdomis.
Geriausio rinktinės žvalgo laurus pelnė Tomas Klovas. Negalima nesistebėti šio žmogaus pastabumu bei informacijos perteikimu kitiems mūsų nariams.
Bręsta pokyčiai rinktinės formavime, turiu omeny, kad reikia naujai pažvelgti į aptarnaujantį personalą.
Konkrečiau apie kiekvieną mūsų sektorių:
A 14. Šis sektorius įlankėlėje, todėl labai nepatogus kaimynų atžvilgiu. Kaimynai iš kairės – Baltarusijos rinktinė ant iškyšulio, net dabar nesuprantu, kodėl jie taip prastai sugaudė. Iš šono matėsi, kad fiziškai baltarusiai silpnesni už mūsiškius, gal dėl to mes juos apgaudėme. Dešinėje – portugalai, pratę prie karščių, dirbo stabiliai, gražiai, darniai. Priėjome prie išvados, kad portugalai gerai lupo karpius dėka mūsų gausaus jaukinimo, ką, beje, irgi minėjo Rėjus, pas kaimynus tuo atžvilgiu buvo labai palankus sektoriaus pasukimas link mūsų. Ką gi, vieni kaimynai apgaudyti, kiti – ne. Neverksime, bet norint siekti aukštų rezultatų privalome apgaudyti visus artimiausius kaimynus.
B 23. Priešpaskutinis sektorius, dešinėje paskutiniame – Anglijos atstovai, o už jų – neaprėpiama erdvė. Niekam nekilo abejonių dėl Anglijos sektoriaus privalumų, jie tik pirmą parą buvo įjungę stabdžius dėl šamų, bet kai persiorientavo viskas ėjo kaip iš pypkės. Mūsų dvejetui beliko tik graibytis karpius, kurie praeidavo pro anglus. Labai gaila, kad turėjom supratingus, stiprius kaimynus iš dešinės. Na, o iš kairės buvo škotai, manau, kad jie nesugebėjo perprasti Lietuvos rinktinės taktikos, kaip anglai, todėl žvejojo silpnokai. Šioje zonoje vėl apgaudyti vieni kaimynai, kiti ne, nes labai jau nevienodos sąlygos. Dar reikia paminėti, kad anglai B zonoje sugaudė gerai ir dėl to, kad labai stebėjo Rimą ir Deivį. Anglų padėtis zonoje buvo daug geresnė, jie – kraštiniai. Anglai labai gretai susiorientavo, kas ir kodėl vyksta pas mus, todėl reikia pripažinti jų profesionalumą. Ne veltui geriausiais laikomi tie, kas trokšta mokytis, geidžia naujų žinių, o ne miega ant laurų. Karpių žūklė – tai mokslas be pabaigos.
C 8. Apgaudėme artimiausius kaimynus iš kairės anglus ir iš dešinės australus. Ši zona buvo ypatinga tuo, kad joje buvo visiškai kitas dugno reljefas, nei A ir B zonose, giliausia vieta – 1,8 metro. Čia beveik suveikė mūsų iš pat pradžių sugalvota pašarinė taktika, deja, trūko pilnai subalansuoto jauko šiai užtvankai, bet tos problemos taip ir neišsprendėme. C zonoje buvo žvejojama toliau, apie 100 metrų nuo kranto, pradžioje mums tai buvo privalumas, bet po to pasidarė trūkumu, nes, varžyboms įpusėjus, kaimynams nelaikė valai, trūkinėjo gabalais tiesiog nuo meškerių. Tie valai po mūsų sektorių pasiskirstė kaip voratinklis, mes turėjome labai daug kibimų, bet su realizacija išėjo prastokai, kas antras kibimas užsikabindavo už nutrūkusių valų.
Na ir desertui – paskutinių valandų šou B zonoje pas Rimantą ir Deividą. Kai jau baigėsi visi pašarai, vyrai pradėjo jaukinti prarūgusiais nevirtais kukurūzais. Tokį vaizdą per varžybas retai kada pamatysi, aš mačiau antrą kartą, pirmasis buvo Italijoje, kai Kroatijos rinktinės žvaigždė Daliboras paskutinę akimirką iš mūsų atėmė medalį. Ir dabar čia PAR visiškai užsirišo kibimai pas kaimynus anglus, pas kitus kaimynus škotus jau seniau nekibo. Mūsų sektoriuje karpiai šokinėjo kas sekundę, rausė dugną kaip išprotėję, kibo kaip aukšlės, buvo toks momentas kai vyrai gaudė tik su 2 meškerėm, nes tik užmestą meškerę nuo kuoliukų traukdavo užkibusi žuvis.
Galutinėje įskaitoje Lietuvos rinktinė liko 12 vietoje. Varžybose dalyvavo 24 šalys. Ar gerai 12 vieta? Šiaip – prastokai, bet atsižvelgus į visas aplinkybes – aukšta vieta. Jei būtume nestartavę, pasauliniame reitinge iškristume iš dešimtuko, o dabar tarp reitinguojamų 30 valstybių esame 7 vietoje.
Lietuva turi didžiuotis tokia rinktine, aš laimingas, kad man teko garbė būti su šiais vyrais, kurie nepaisant visų sunkumų, kovėsi neinkšdami, pakėlę galvas. Tas mūsų noras bei šūkis ,,UŽ LIETUVĄ, VYRAI“ buvo aukščiau visko!
Tai yra skaitytojo nuomonė ir Kablys.lt redakcija už jos turinį neatsako.