Aplinkos tarša ir klimato kaita – vieni pagrindinių veiksnių, lemiančių su vandeniu susijusias krizes. Dėl kylančių potvynių, sausrų ir vandens taršos degraduoja augmenija, dirvožemis, upės ir ežerai.
Pažeidus ekosistemas, mažėja žmonėms reikalingo vandens kiekis ir prastėja jo kokybė. Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu daugiau kaip 2 mlrd. žmonių savo namuose neturi švaraus geriamojo vandens. Neatsitiktinai vienas iš JT darnaus vystymosi 2030 m. darbotvarkės tikslų – iki 2030 m. užtikrinti, kad švarus vanduo būtų prieinamas visiems.
Žmonijai vanduo yra brangesnis už auksą. JAV mokslininkų duomenimis, tik vienas iš šešių planetos gyventojų gali naudotis tinkamu ir saugiu vandeniu. Mūsų šalis šiuo požiūriu itin turtinga. Turime gausius ne tik paviršinio, bet ir požeminio vandens išteklius. Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kur centralizuotam vandens tiekimui ir individualiam apsirūpinimui naudojamas tik požeminis vanduo.
Kadangi požeminis vanduo – tai atsinaujinantys gamtos ištekliai, jų Lietuvoje pakaks ilgam. Todėl, pasak Aplinkos ministerijos Vandenų ir žemės gelmių departamento direktoriaus Irmanto Valūno, pagrindinis mūsų tikslas – išsaugoti požeminio vandens išteklių kokybę.
Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija numato tobulinti šių išteklių tyrimus, vertinimą, aprobavimą ir apskaitą, inventorizuoti požeminio vandens taršos šaltinius, gerinti šių išteklių stebėsenos, naudojimo ir apsaugos nuo taršos kontrolės sistemą.
Gerokai daugiau rūpesčių kelia paviršinių vandens telkinių būklė. Daugiau kaip pusė šalies upių ir ežerų neatitinka geros būklės reikalavimų. Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos vandens telkiniai dumblėja, užauga augmenija, žydi, juose sumažėjusi žuvų įvairovė. Labiausiai jie nukenčia nuo žemės ūkio taršos.