– Edvardai kodėl ežeruose sterkus geriau velkiauti?
– Visų pirma, žvejojant šiuo būdų išvalgomas didesnis ežero plotas. Ir antra, iš savo aštuonerių metų starkių velkiavimo ežeruose praktikos, galiu pasakyti, kad velkė tokio tipo telkiniuose yra tikrai rezultatyvesnis žūklės būdas už „džigą“. Taip turbūt yra todėl, kad dažniausiai Lietuvos ežerų dugnas yra dumblėtas. O kaip žinia, norint sėkmingai gaudyti džigu – reikia ieškoti akmenuoto, kieto dugno.
– Kokie įrankiai yra reikalingi starkių žūklei ežeruose?
– Pradžiai, tikrai nereikia kažkokių specialių įrankių. Aš asmeniškai velkiaudamas starkius ežeruose nenaudoju nei giluminės velkės sistemų ,vadinamų „Dawnrigger“, nei specialių velkiavimui skirtų „laivelių“. Manau, kad kiekvienas spiningautojas savo arsenale ras apie 2,70m ilgio ir 5 -25g užmetimo ribas turintį spiningo kotą su vidutinio dydžio rite ir 0,16-0,18mm storio pintu valu. Ilgesnis spiningas reikalingas tam, kad galėtume masalą ir valą išleisti kiek toliau nuo valties. Pintą valą taip pat geriau pasirinkti spalvotą – sužymėtą skirtingų spalvų atkarpomis metrą . Naudodami tokį, galėsite matyti, kiek valo yra išleista iš ritės. Taip pat, valo gale rišama 0,30 -0,40mm skersmens ir 30-40cm ilgio fluorokarbono valo atkarpa su segtuku.
– O papildoma įranga?
– Žinoma, velkiavimas neįsivaizduojamas be valties, echoloto ir benzininio variklio. Pastarasis turėtų būti būtent toks, kad galėtume pasiekti didesnį velkiavimo greitį. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kolegų, velkiaujančių starkius elektriniais varikliais, ir mano – juos velkiaujančio benzininiu, rezultatai smarkiai skiriasi, mano naudai.
– Kokius masalus rekomenduotumėt starkių velkiavimui?
– Aš dažniausiai velkiauju pailgos formos, spiningautų dažnai vadinamais „tvičinginiais“ vobleriais. Vieni iš mano mėgstamiausių masalų būtų japonų kompanijos „O.S.P“ modeliai „Varuna“ ir „Rudra“. Tiesa, jiems reikia „greičio“, t.y., reikia benzininiu varikliu pasiekt bent 3,8 -4,2 kilometrų per valandą greitį. Dar vobleriai turėtu būti neutralaus plūdrumo, kitaip – „suspending“ tipo, skęstantys šiam žūklės būdu tikrai netinka.
– O kaip su spalvomis?
– Man sėkmingiausi yra natūralių, melsvų, baltų, atspalvių masalai. Aš visada sakau, kad geriau turėti kelis atspalvius, bet gerai dirbančių voblerių.
– Edvardai, kur ežeruose ieškoti starkių?
– Kaip ir kiekvienai plėšriai žuviai, starkiams patinka įvairūs gylio perkritimai ir nelygumai. Ryte ir vakare ežerų „vilkus“ galima rasti labai sekliose ežero vietose, įdienojus – jie pasitraukia į gilumą.
– O kaip su paros metu ir metų laiku, kada geriausia velkiauti starkius?
– Pats geriausias starkių žvejybos laikas yra gegužės pabaiga – liepos pradžia. Paros metas, kaip sakiau, gali būti įvairus. Ne kartą teko sėkmingai gaudyti vidurį dienos, skaisčiai šviečiant saulei. Tiesiog tokiu metu starkių reikia ieškoti gilesnėse telkinio vietose. Aš dažnai starkius pradedu gaudyti 10 val. ryto, kai kiti žvejai jau grįžta namo, bet rezultatais tikrai nesiskundžiu.
– Gal, Edvardai, išduosite keletą starkių velkiavimo paslapčių?
– Kad jokių paslapčių neturiu. Gal tik pasakysiu, kad visada reikia stengtis voblerį vesti palei dugną ir manau jus tikrai lydės sėkmė. Dar iš savo praktikos galiu pasakyti, kad dažniausiai starkių kibimų sulaukiu, kai masalas šiek tiek sustoja, t.y., su valtimi darant posūkius ar kitaip keičiant jo traukimo tempą ir kryptį.