Informacija
Atvykęs į Marijampolę šeštadienį, užsukau į kelias žūklės parduotuves sužinoti vietinio meškeriojimo „pulsą“. Pardavėjai maloniai ir išsamiai man paaiškino, ant ko ir kur dabar gaudomi vietiniai mekšrai, kur populiariausios šiuo metų laiko kuojų žūklavietės. Kažkokių sensacingų žinių iš „masalų pasaulio“ neišgirdau: tiek mažųjų, tiek didžiųjų musių lervų turėjau, sliekų ir batono taip pat. Tik vietinio „perlo“ – šutintų kviečio grūdų – ne. Gal kaip nors be jų išsiversiu.
Žūklavietės? Kelias žinojau iš ankščiau, kelios neviliojo visai. Vyrai iš parduotuvių taip pat akcentavo, kad šiuo metu žuvys nėra pasklidusios po visą Šešupės upę, o yra susikoncentravusios konkrečiose vietose.
Pirmieji bandymai Šešupėje
Sekmadienį, apie vidurdienį, aš jau buvau prie gimtųjų Šešupės vietų. Viskas gerai pražįstama ir artima. Kur kokia duobelė, kur koks paskendęs medelis... Bėda ta, kad vanduo ir jo lygis upėje manęs visai nesužavėjo. Aukštas ir gan drumzlinas vandenėlis tekėjo „nemaloniai“, bet... reikia bandyti. Gal koks vienas kitas mekšrelis bus prisiglaudęs prie kranto. Pirmieji plūdės paleidimai žemyn upe taip pat nieko gero nežadėjo. Srovė nemaža, tad pradedu rimtai abejoti savo įrankio pasirinkimu – vos kelis gramus išlaikančia plūdele.
Pirmieji mekšrai
Vargais negalais, pagaliau man pavyko pagauti kelis suvalkietiškus mekšrus. Tačiau po gero pusdienio, bevaikščiojant Šešupės pakrantėmis, pasidarė aišku – kol kas mano vaikystės vietos „negaudomos“. Reikia, kaip sakoma, „eiti į tautą“. Taigi, sėdau į mašiną ir nuriedėjau į vietinių meškeriotojų sambūrį, kitaip dar liaudyje vadinamą „kolchozą“.
Jau iš tolo matėsi, kad čia žvejų yra. Pilnos pakelės mašinų, meškerių siluetai švytuoja nendrynuose ir visokie „garsai“ sklinda nuo upės pakrantės. Pirmiausiai nuėjau be meškerių, paklausti, ar kas kimba. Kaip dažniausiai ir būna, vietiniai meškeriotojai nėra itin kalbūs žmonės, bet iš kelių frazių supratau – „judesys“ yra.
Grįžau į mašiną ir susiruošiau savo mantą. Radęs properšą nendrynuose, pradėjau leisti savo plūdelę pasroviui. Ir tikrai, jau pirmu „bandymu“ kažkas prie mano masalo prisilietė. Antrą kartą plūdė nebaigė savo „kelionės“ ir panėrė. Pakirtau ir pajutau įnirtingai besipriešinantį Suvalkijos mekšrą. Dar keli jo broliai ar seserys užkibo vėliau, tačiau netikėtai, kaip dažniausiai tokiose vietose ir būna, buvau apsuptas vietinių meškeriotojų. Iš vienos pusės pradėjo skrieti į vandenį nemenkos plūdės ir šėryklos. Sutapimas ar ne, bet po „bombardavimo“ ir kuojų kibimai suretėjo. Susimažinus kabliuką ir pavadėlio storį dar pavyko iškrapštyti kelis nedidelius mekšrus. Bet... nusprendžiau ruoštis kelionei į Vilnių ir žūklę baigti.
Apibendrinimas
Kelionė lyg ir pavyko. Aplankiau savo vaikystės vietas, Šešupę, močiutę, sugavau suvalkietišką mekšrą ir netgi prakalbinau vietinį žveją Arūną.