Paskui upių ir upelių „prasčioką“ – strepetį

Vasarai dar vis nepasiduodant, o gal reikėtų sakyti, klimato kaitos pokyčiams pasimačius visu gražumu, kodėl gi nepasivaikius po upes ir upelius vikriojo strepečio. Jis ne toks „kilmingas“ kaip upėtakis ar kiršlys, bet puikus priešininkas, ypač žvejojant plūdine ar museline meškere.

Kas tai per žuvis?

Pradedantysis žvejys dažnai galėtų sumaišyti strepetį su šapalu arba labai ištįsusia kuoja, tačiau geriau įsižiūrėjus, ši žuvis turi gana ryškų „portretą“: snukis bukas ir ne toks platus, kaip šapalo, apatiniai pelekai kiek gelsvi – ne raudoni, kaip kuojos. Strepečius dažnai galima aptikti upės sraunumėlėse, ties duburių pakraščiais.

Kaip žvejoti?

Upėse ir upeliuose, kur galima sugauti upėtakių ar kiršlių, dėl tikro meškeriotojiško etiketo, strepečius derėtų žvejoti museline meškere. Universalus 4 – 5 klasės meškerykotis tikrai tiks, bet jei savo arsenale turite „trečiuką“ ar dar delikatesnį įrankį – tuo geriau. Valas parenkamas plaukiantis, DT ar WF tipo.

Strepečiams meškerioti puikiai tiks tos pačios muselės, kaip ir kiršliams: tiek sausos, tiek šlapios variacijos. Kartais puikia musele besivaikant vikruolius gali tapti ir elementariausias Red Tag’as , o kitais kartais strepetys gali būti kiek įnoringas ir reikalauti konkrečios muselės parinkimo.

Upelėse, kur vyrauja šapalai ir kuojos, strepečius kuo puikiausiai galima meškerioti su plūdine meškere. Tam tiks 3,60 – 3,90 m angliškojo tipo palaidynė su pakankamai plonu 0,14 – 0,16 mm pagrindiniu valu bei kiek plonesniais pavadėliais. Plūdės parenkamos nesunkios keliamos galios, 2 – 3 g. Patogesnės būtų Avon tipo verpstės formos plūdelės su kyliu ar be jo.

Galima naudoti ir boloniškąjai meškerei pritaikytas lašo formos plūdes su metaliniu ar anglies pluošto kyliu, bet angliškieji Avon’ai gal būtų kiek universalesni tokio tipo žūklei. Ypač kai reikia žingsniuoti paupiais ir gan dažnai keisti žvejybos vietas, kurios skiriasi tiek srovės pobūdžiu ir greičiu, tiek ir gyliu.

Svarelių sistemėlės gali būti įvairios: nuo išdėstytų tolygiai iki koncentruotų palei pat dugną svarelių. Viskas priklauso nuo konkrečių žūklės sąlygų ir strepečių aktyvumo. Bendra taisyklė būtų tokia: kuo srovė žūklavietėje stipresnė, tuo svarelius geriau koncentruoti viename taške ir atvirkščiai, silpnesnė – išskirstyti. Jei vikruoliai strepečiai maitinasi viduriniuose vandens sluoksniuose, svarelius geriau išdėlioti tolygiai, jei mieliau masalą griebią nuo dugno – koncentruoti svarelius viename taške.
Vasarą strepečius galima meškerioti nuo vandens paviršiaus, atsisakant tiek plūdės, tiek svarelių. Užmaukite žiogą ant kabliuko ir paleiskite pasroviui. Vikruolio kibimas garantuotas!

Rudenį ar pavasarį ant kabliuko, skirto strepečiams, geriau kabinti gyvus masalus: įvairias lervas ar sliekus.