Patagonija ir ugnies žemės žuvys

Pietų Amerikos, Argentinos ir Čilės teritorijas apimantis Patagonijos regionas – tai atšiaurios laukinės gamtos ir keistų gyvūnų kraštas. Tačiau čia tekančiose upėse verda gyvenimas. Apie keletą savo kelionių į šį kraštą „Kablys.lt“ portalui papasakojo puikiai Lietuvos muselinės žūklės bendruomenei pažįstamas meškeriotojas ir keliautojas Marius Butkevičius.

Patagonijos gamta

Keliautojas pirmiausia kalba apie egzotišką Patagonijos krašto gamtą: „Išties, čia gamta yra atšiauri. Dažniausiai gamtovaizdį sudaro smėlio dykynės su retais krūmokšniais, medžiais ar žolių guotais. Šiaurinėje Patogonijoje gamtovaizdis dar skurdesnis. Ne be reikalo viena iš jos provincijų yra pavadinta Ugnies Žeme. Vėjai šiame krašte taip pat – dideli. Kartais tenka ir visą savo žvejybą „aukoti“ dėl masalo neleidžiančio užmesti stipraus vėjo. Iš gyvūnų dažniausiai čia galima sutikti vietines ūkininkų auginamas avis, stručius ir šarvuočius“.

Įžuvintos ir didelės žuvys

Marius Butkevičius atkreipia dėmesį į „vietines“ šio krašto žuvis: „Per Patagonijos kraštą tekančiose upėse lašišinių šeimos: margųjų upėtakių, šlakių, plienagalvių ir karališkųjų lašišų populiacijos yra užveistos dirbtinai.

Tačiau, matyt dėl geros Pietų Atlanto vandenyno priekrantėse esančios mitybinės bazės, tokios migruojančios žuvys kaip šlakiai, užauga išties įspūdingų matmenų. Pačiose upėse, pavyzdžiui Rio Grande, nepasakyčiau, kad galima pamatyti kažkokių kitų rūšių smulkių žuvelių. Spėčiau, kad „vietiniai“ margieji upėtakiai daugiausia maitinasi vėžiagyviais, vabzdžiais bei jų lervomis. Bet šių margių dydžiai – taip pat įspūdingi“.

Žūklės būdai ir įrankiai

Keliautojas taip pat papasakojo apie dažniausiai naudojamus jo ir bičiulių muselinės žūklės būdus Patagonijos regione: „Mažesnėse šio krašto upėse užtenka ir vienrankių muselinių meškerių. Didesnėse – dažniausiai naudojami dvirankiai 13 pėdų (3,90m) ilgio, 7/8 klasės muselinei žūklei skirti meškerykočiai. Valai naudojami plaukiančio tipo, kai kuriais atvejais – su skęstančiu galais. Išimtis gal būtų plienagalvių lašišų žūklė. Ten naudojami „Skagit“ tipo valai ir greitai skęstantys pavadėliai.

Masalai naudojami dviejų tipų. Arba mums įprasti strymeriai, „Zonker“, „Bugger“ tipų, arba vėžiukus imituojančios nimfos, turinčios silikonines „kojytes“. Jomis dažniausiai ir žvejojami Patagonijos šlakiai.

Gan egzotiška yra naktinė šlakių žūklė museline meškere vandens paviršiuje plaukiančiais masalais.“

Ką dar reikia žinoti vykstant į Patagoniją

Susiruošusiems vykti į šį kraštą, Marius Butkevičius pataria atkreipti dėmesį į dar kelis aspektus: „Vykstant į Patagoniją ir atskridus į Buenos Aires, siūlyčiau bent tris dienas skirti aklimatizacijai. Tai –tikrai puikus ir gražus miestas, todėl tikrai turėsite ką ten veikti.

Taip pat reikia pasakyti, kad beveik visose Patagonijos regiono upėse galioja vienas leidimas žūklei, panašiai kaip Lietuvoje esamas žvejo bilietas. Tik bėda yra viena – dažniausiai žemės, besiribojančios su upe yra privati ūkininkų nuosavybė. Todėl privažiuoti prie upių yra išties keblu. Tuo naudojasi įvairių žvejybinių turų organizatoriai ir gidai, kurie stovyklas įsirengia, susitarę su ūkininkais jų žemėse. Žinoma, už jas imdami ne menką mokestį.“

Toks glaustas Mariaus pasakojimas apie Patagoniją. O visiems galvojantiems ten vykti, linkime, kad nukakus ten, skunkas jūsų daiktų neapšlapintų. Pasak keliautojo, kvapas stiprus išlieka net kelias dienas!