Gargždai vis labiau garsėja kaip žiobrių Meka. Minija čia tikrai ypatinga, vingiuota, nelygiu dugnu, smėlėtais krantais, srauni ir lėta, akmenuota, su didesnėmis ir mažesnėmis duobėmis. Visa tai įdomu, tačiau tikriausiai viso to nebūtų jeigu ne dirbtinai pastatytas ankščiau veikęs vandens malūnas.
Dabar jo visai nelikę, tačiau vandens lygį upėje reguliuojanti užtvanka likusi, vietinių gargždiškių vadinama Pyla. Ji ne tik palaiko vandens lygį, tačiau kartu pristabdo upe migruojančių žuvų būrius: lašišas, šlakius, žiobrius, nėgės, stintas, vėgėles. Būtent praeivėm žuvim ir turtingas upės vidurupys. Man, kaip plūdininkui, mylimiausia jų – žiobris.
Žiobrių Minijoje dabar sutinkame apskritus metus. Vieni atplaukia, gyvena išneršia ir plaukia atgal į jūrą, kiti čia lieka ir nuolatiniam gyvenimui. Žuvys migruoja priklausomai nuo vandens lygio ir vandens temperatūros. Tačiau įprastai pavasarį jau su pirmaisiais potvyniais kovo pabaigoje, balandžio mėnesį ties Gargždais susitelkia dideli žiobrių būriai. Šias žuvis čia sustabdo jau anksčiau minėta – Pyla. Tuomet ir prasideda didžioji išalkusios tautos migracija prie upės.
Anksčiau vietiniai, dabar vis dažniau ir dažniau visa Lietuva, atvažiuoja pagaudyti šios stiprios žuvies. Kylant vandens lygiui žuvis natūraliai plaukia į upės aukštupį, tačiau norint praplaukti pro užtvanką reikia stipraus vandens pakilimo, tokio kad vanduo veržtųsi per užtvanką, tuomet žiobriai ir kitos žuvys sugeba įveikti dirbtinai žmogaus pastatytą kliūtį. Na, o kas nutinka kuomet vanduo nėra pakankamai aukštas? Tuomet žiobrių koncentracija ties Gargždais didėja. Jie laukia patvinstančios upės, kad galėtų keliauti toliau. Tuomet atplaukia vis nauji būriai, kurie spiečiasi aplink ir tampa didžiule žvejų „švente“. Kimba be perstojo, nepagauti neįmanoma.
Taigi, daug žuvies, daug ir žvejų, tačiau viskas pasibaigia praslinkus stipriems pavasariniams potvyniams. Tuomet žuvys pasiskirsto po visą upę, jų gausu Minijos aukštupyje, ir kitose vietose – ties Gargždais gerokai mažiau. Tada reikia laukti dar vieno jų „užėjimo“ arba potvynio. Būtent tada, sulaukus ir nukritus vandens lygiui bei vandeniui praskaidrėjus žygiuoju prie upės.
Lieka vietiniai, kantriausi žvejai, vienas kitas atsiskyrėlis ir tu. Jokio turgaus, jokių kitų tarmių, jokios baimės nerasti vietos ant kranto – visa upė tavo. Pati žvejyba dinamiška, tenka nemažai vaikščioti, kad surastum susitelkusius žiobrių būrelius, bet tik tada supranti šių žuvų subtilumą, perpranti, kur reikia pravesti plūdę, kur reikia prilaikyti tavo siūlomą masalą. Vanduo išskaidrėja, žuvys tampa baikštesnės, atsargesnės. Štai tuomet ir paaiškėja kas tikrai moka žvejoti ir žino kaip suvilioti šias žuvis.
Įrankiai
Minijoje ties Gargždais negilu, dažniausiai žuvis gaudau 2–3 m gylyje, duobės siekia keturis. Metimai iki 20 metrų, todėl pačiu patogiausiu įrankiu laikau lengvos klasės Match tipo meškerę. Ja lengvai pasiekiu kitoje upės pusėje besimaitinančias žuvis. Gylis taip pat niekada nebūna didesnis nei 4 metrai, todėl standartinė 4,20 m ilgio meškerė šiomis žūklės sąlygomis puikiausiai tiks.
Mūsų gaudomos žuvys sveria iki kilogramo, tad nėra reikalo gaudyti jas kietos akcijos meškerykočiais. Pats naudoju 5–20 gr keliamosios galios Daiwa Match Winner 4,20 m modelį. Jis minkštas ir puikiai dirba traukiant nedidelius bet pakankamai „piktus“ žiobrius.
Ritė taip pat skirta tolimo metimo meškerėms. Joje suvyniotas plonas 0,16 mm valas. Tokio diametro valu nesunkiai nusviesite net ir nedidelius svorius į kitą upės krantą. Be to, esant pavasarinėms šalnoms išvengsite papildomų sunkumų šąlant valui. Svarbu, kad tinkamai susireguliuotumėte prasisukimo mechanizmą, nes kartais kuomet kibimai ypač jautrūs ir atsargūs, pavadėlinį valą nusiploninu net iki 0,09 mm. Bet tai – retos išimtys, gelbėjančios kuomet žuvys visai nenori kibti. Dažniausiai gaudau 0,12 mm pavadėliu.
Kitas labai svarbus momentas plūdė. Išskirtinai naudoju tik apvalaus šrato formos plūdes. Skritulys fiziškai mažiausiai išorinių jėgų veikiamas kūnas. Taigi šiuo atveju žvejojant srovėje, kuo plūdė apvalesnė, tuo ją silpniau veikia srovė. Mano mėgstamiausios 2-4 gramus laikantys „burbuliukai“. Kiti mėgsta didesnes, netgi 8 ir daugiau išlaikančias plūdes, tačiau mano galvą sunkesnė plūdė universalesnė ir patogesnė kuomet tenka žvejoti tolėliau nuo kranto ar vėjuotą dieną.
Valo apačioje surišu maždaug dešimties centimetrų kilpą, ją padaliju pusiau. Prie laisvo pavadėlio grandinėle spaudžiu švinelius. Taip užspausti svareliai gražiai plūdės velkami dugnu. Kitoje kilpos atšakoje rišu nedidelį suktuką ir pavadėlį. Kabliukai turi būti ypač aštrūs. Minkštesnės vielos kabliukai atsilenkia kuomet įkertamas kliuvinys. Tokių kliuvinių labai daug kuomet vaikštai ir ieškai žuvų vis skirtingose upės vietose. Tad kas kart rišti nutrūkusį pavadėlį malonumas mažas. Taigi minkštesnės vielos kablys tiesiog atitiesinamas ir tai taip sutaupoma dalis laiko bei nervų.
Žvejyba
Kaip jau minėjau, kad teks nemažai pasivaikščioti, tai – sportiška žvejyba. Auksinė taisyklė, norint pagauti žiobrį – pirmiausia reikia jį rasti. Pirmą kartą atėjusiam prie upės žvejui sunku susigaudyti kas, kur ir su kuo valgoma. Aš pats taip pat ne visuomet susigaudau, kokioje vietoje stovės žuvys. Tačiau praktika rodo, jog, skirtingai negu vėlyvą rudenį, žuvys kimba ne ramesniuose užutėkiuose su grįžtamosiomis srovėmis, o renkasi smėlėtus upės ruožus su greitesne tėkme ir duobės pagilėjimais ar laikosi už dugno kliuvinių, akmenų. Gal tai susiję su energijos taupymu, o gal tiesiog taip žuvys laukia potvynio kuomet vėl trauks upe aukštyn.
Nors ir tai nėra taisyklė. Puikiai pamenu, prieš keletą metų, kada Velykas ir kiaušinių dažymą iškeičiau į poilsį prie upės. Tą kartą niekaip nepavyko susidraugauti su upe. Neradau žuvų, rodos, jog jos dingo, nors dar nesenai šioje vietoje puikiai kibo. Nusprendžiau patikrinti gilią duobę vietinių dar vadinamą „Vaišvilo duobe“, čia gylis siekė apie 4 metrus, dugnas buvo dumblėtas, o srovė kaip įprasta duobėse rami grįžtamoji.
Jau pirmu metimu sugavau žiobrį. Atsitiktinumas? Bet kitu metimu vėl sulaukiau kibimo. Taip per dvidešimt minučių sugavau penkias žuvis. Nors prieš tai dvi valandas žvejojau tuščiai. Naujoje vietoje žuvys ir toliau kibo. Nesupratau, kodėl jos pakeitė įprastas greitesnės tėkmės ruožus. Gal dėl pakritusio vandens lygio, galbūt dėl maisto stokos, o gal tiesiog būrys čia susitelkė ir laukė kada vėl galės kilti aukštyn.
Mano gaudymas leidžia suprasti, kad žiobris migruojanti žuvis, kurios neradęs nepagausi. Na, o žvejoju juos visada uodo trūklio lervomis. Kartais, kada ploni valai ir maži kabliukai nepadeda, vis tiek kažkaip stengiuosi sugudrauti, tam naudoju nedideles avižėles su raudonos, baltos ar žalios spalvos svarovskiais. Plūdę metu kelis metrus prieš srovę, leidžiu jai plaukti pasroviui ir lėtai sukdamas ritę surinkinėju valą, plūdei pasiekus mano stovimą padėtį ritės lankelį atlenkiu ir viską valdau ištiestu pirštu. Pakirsti reikia iš kart išvydus menkiausią nenatūralų plūdės judesį: panirimą, pristabdymą, arba žiobriui įprastą elektrinį plūdės purtymą.
Štai tokia dinamiška, sportiška verčianti paieškoti, pamastyti ir išmokti kaip tikrai reikia gaudyti žiobrį žūklė būna ties Gargždais. Visi kas mėgsta plūdinę meškerę, kviečiu atvykti į pavasarinę žiobrių žvejybą ir puikiai praleisti laiką.
Žurnalas ŽVEJOK, 2015