Lietuvoje dalis žiobrių jau rudenį atplaukia į Kuršių marias, kur peržiemoja, o atėjus pavasariui kartu su iš jūros atplaukusiais gentainiais migruoja į upes neršti. Žiobriai plaukia neršti į Miniją, Jūrą, Dubysą, Nevėžį, Nerį, Nemuną, Šventąją bei jų intakus, kur jų nekantriai laukia įvairiomis meškerėmis apsiginklavę meškeriotojai. Dauguma sėkmingai išneršusių žuvų grįžta į Baltijos jūrą. Tačiau nemaža dalis lieka vasaroti mūsų upėse taip kartais nudžiugindamos vasarotojus. Tačiau tai jau atskiro rašinio tema.
Pavasarį nematomas, tačiau puikiai veikiantis žvejų „telegrafas“ (pagrindinės „stotelės“ žūklės įrankių parduotuvėse bei, žinoma, interneto svetainės ir forumai) leidžia labai greitai sužinoti kur pasirodė pirmieji žiobrių būriai. Paprastai „startuojama“ kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, o sėkmingai „finišuoti“ galima net ir prasidėjus gegužei (žinoma viskas priklauso nuo klimato sąlygų). Paprastai pradėję žvejoti Žemaitijoje po keleto savaičių puikiu kibimu galėtume džiaugtis jau kitame Lietuvos regione. Bet daugelis žvejų turi savo pamėgtas upes, jau pažįstamas vietas ir laukia kol žiobriai pasirodys jų krašte. Aš kiekvienas metais jų laukiu Dubysoje bei Nevėžyje (Dubysoje jie pasirodo anksčiau), nors nevengiu ir didžiųjų upių.
Jau ne kartą esu užsiminęs, jog prasidėjus žiobrių bumui ramiai pažvejoti greičiausiai neteks, nes upių pakrantės būna užgultos meškerės brolių. Dažniausiai tai būna ir patogiausi (privažiavimu ar kranto reljefu) ir perspektyviausi dėl dugno ypatybių upės ruožai. Paprastai kuo mažesnė upė – tuo daugiau žvejų vienoje vietoje. Pavyzdžiui perspektyviose Dybysos ruožuose kartais vyrai gaudo vienas šalia kito sustoję vos per keletą metrų... Žinoma galima rinktis alternatyvą – ieškoti vietų toliau nuo pagrindinių kelių, nepatingėti pakulniuoti pėsčiomis ir ramiai sau žvejoti.
Paprastai tokias „žiobrines“ vieteles nusižiūriu vasarą, kuomet skaidriame ir žemesnio lygio vandenyje puikiai matosi žvirgžėti dugno ruožai su duobutėmis, kur žiobriai plaukdami neršti gali stabtelti ir atsikvėpti. Man asmeniškai tokia žvejyba kur kas priimtinesnė ir malonesnė, tačiau nebūtinai rezultatyvesnė, nes kuo arčiau upės žemupys – tuo didesnė žuvų koncentracija.
Plūdine ar dugnine? Tiek vienas, tik kitas būdas gali būti labai efektyvus. Dažniausiai dugninę renkuosi žvejodamas tokiose upėse, kaip kad Neris ar Nemunas. Didžiosiose upėse kartais tenka pavargti, kol atrandi žiobrių „taką“. Žiobriai mėgsta stabtelti prie akmenų, didesnėse duobelėse. Tik kiekvienais metais tų vietų riekia ieškoti iš naujo, nes upės dugną (ypatingai Neries) smarkiai pakeičia ledonešis. Kartais žiobriai kimba ir visai šalia kranto.
Žvejodamas naudoju lengvos klasės dugninės meškerykotį. Stengiuosi naudoti plonesnius valus ir lengvesnius svarelius. Jautri sistema ne tik geriau žuvies kibimą, bet ir padovanoja kur kus įdomesnę ir azartiškesnę kovą su užkibusia priešininke. Valą galima naudoti tiek monofilamentinį 0,20–0,25 mm. skersmens, tiek ir pintą 0,12–0,14 mm.
Sistemos taip pat nesudėtingos. Žvejojant po pavasarinių potvyniu dugnas būna ne tik pasikeitęs, bet ir pilnas įvairių kliuvinių, todėl stengiuosi kad sistema ne tik kuo mažiau painiotųsi, bet ir būtų lengvai ir greitai surišama. 20–30 centimetrų aukščiau svarelio rišu ilgesnį, maždaug 40–60 cm ilgio pavadėlį iš 0,14–0,16 mm storio valo. Ant kabliuko maunu klasikinį pavasarinių žiobrių masalą – uodo trūklio lervas. Jei žuvys kimba vangiai vietoje didesnio kuokšto užmaunu 3–4 lervas.
Plūdine meškere gaudau pamėgtose mažesnėse upėse bei tais atvejais kada nereikalingi tolimi metimai. Dažniausiai naudoju „Match“ tipo meškerykotį, kuris leidžia naudoti plonesnį valą ir jautresnes (lengvesnes) plūdes. Praėjusį sezoną vietoje įprasto 0,18–0,20 mm vienagyslio valo pradėjau naudoti 0,14 mm pintą giją. Tai leido mažinti plūdes ir padaryti visą sistemą gerokai jautresnę. Būtent jautrumas leido džiaugtis geresniais rezultatais, nes naudojant storesnį monofilamentinį valą ir sunkokas plūdes kibimas kartais vos įžiūrimas arba pamatomas jau pavėluotai. Pintas valas puikiai perduoda žuvies kibimą, kuris kartais puikiai jaučiamas ir ranka, kuomet prilaikoma plūdė.
Pati sistemėlę nesudėtinga. Prie pagrindinio valo rišamas svarelis, o virš jo ilgokas 20–40 cm ilgio pavadėlis su ploniu ir aštriu kabliuku ar avižėle. Jei naudoju pintą valą prie jo rišu 30–60 cm ilgio vienagyslį valą ant kurio surišta minėta sistema. Plūdė turi būti tokios keliamosios galios, jog leistų efektyviai pristabdyti masalą, tačiau nebūtu per daug gremėzdiška. Dubysoje, Nevėžyje bei kitose panašiose upėse naudojamas 4–10 g. keliamosios galios srovinės plūdės. Rinkdamasis šį svarbų elementą dėmesį kreipiu ne tik į pagaminimo kokybę, bet būtinai ir į antenėlę. Aš renkuosi tik storas ir aiškiai matomas. Taip pat mielai naudoju „burbuliukus“ (plūdes be antenos), kurios yra jautrios ir puikiai rodo žuvies kibimą.
Taigi, regis, viskas paprasta, tačiau žvejojant atsiranda įvairių niuansų, kurių rašydamas straipsnį tikrai negali numatyti. Kartais, regis, net menkutė smulkmena gali turėti didelės įtakos bendram rezultatui. Taip pat nereikia vengti eksperimentuoti – pakeisti pavadėlių ilgius, esant prastam kibimui pamažinti kabliukus bei paploninti pavadėlius