Pavasaris, aukštas vandens lygis Nemune ir mažieji jo intakai

Kai prasideda didysis pavasario potvynis Nemune arba tiesiog pavasarį staigiau sukyla upės lygis, daugelis žuvų sulenda į mažesnius intakus – upelius ir upeliukus – ir tuo metu ten gali gerai pažvejoti ir po žiemos „atgaivinti sielą“. Ypač toks elgesys būdingas kuojoms, nedideliems šapalams ir strepečiams. Tačiau, žinoma, pasitaiko ten pagauti ir kitų žuvų. Šis laikas yra labai perspektyvus, tačiau reikia žinoti, kad jis trunka trumpai – savaitę ar dvi – kada Nemune vanduo nuslūgsta, kiek praskaidrėja ir žuvys vėl sugrįžta atgal į pagrindinę upę, todėl delsti neverta.

Kaip žinoti, kuriame upelyje žuvys susispies? Lengviausias kelias, žinoma, tiesiog juos žinoti. Metai iš metų žuvų elgesys mažai kinta – jeigu žuvys plaukė ten praeitais metais ar prieš penkis metus – greičiausiai plauks ir dabar. Tiesiog reikia stebėti Nemuno lygį ir žinoti, kada ir kur važiuoti. Arba dar geriau yra turėti draugų vietinių tarpe, kurie pasakytų, kada ten pradėjo „eiti“ žuvys.

Dabartiniais interneto laikais tokie upeliai nėra paslaptis, todėl net prie nuošaliausių dažnai susispiečia žvejų „kolūkiai“, šalikelėse nutįsta mašinų eilės – „pagūglinęs“ gali nemažai sužinoti.
Vis dėl to, jeigu ir neturite tokių pažįstamų ir nesate žvejoje anksčiau, nosies nukabinti neverta – iš tam tikrų požymiu galima nesunkiai nuspėti, eis į jį kuojos pakilus vandeniui ar ne. Vienas iš jų – upelio gylis.

Jeigu netoli upelio žiočių su Nemunu yra gilesnių duobių ar, dar geriau, gilesnis, lėtesnę srovę turintis ruožas, kuris pakilus vandens lygiui siekia bent pora metrų ar daugiau – beveik šimtu procentų čia būriuosis žuvys. Ir atvirkščiai – ten, kur labai seklu ir sraunu, greičiausiai nieko nebus.
Gilesnes upelio vietas paprastai išduoda statesni upelio šlaitai, lėtesnė upelio tėkmė.

Žuvys net ir per didžiausią potvynį į nedidelį upelį paprastai toli nelenda – daugų daugiausia 100 metrų, todėl geriausia jų ieškoti netoli Nemuno. Didesniuose intakuose žuvys pakyla aukščiau, kartais net iki kilometro, tačiau bet kuriuo atveju perspektyviausia ankstyvo pavasarinio žūklei būna pirma didesnė (žiūrint nuo Nemuno) duobė ar gilesnis ruožas.

Tokiose vietose labiausiai mėgstu žvejoti lengva plūdine meškere, leisdamas pasroviui nedidelę plūdelę ir ją prilaikydamas kotu. Geriausias masalas anksti pavasarį, kiek esu pastebėjęs – tradicinė uodo trūklio lerva, nors porą kartų pasitaikė, kad stambios kuojos daug mieliau griebė blyno gabaliuką.

Vanduo dar būna šaltas, todėl žuvys dažniausia kimba visą dieną – nėra ryškaus rytinio ir vakarinio piko, kaip kad būna vėliau. Jaukinu minimaliai dažniau žiemai skirtu jauku. Įrankiai subtilūs – žuvys yra gana atsargios, todėl retai kada naudoju storesnį nei 0,1 mm pavadėlį.