Pradžioje neprisirišau prie konkrečių vietų, nuolat tikrindavau vis kitus ruožus, ieškojau naujų privažiavimų prie upės ir takelių, naujų dambų. Baltų vietų mano Nemuno pakrančių „žemėlapyje“ likdavo vis mažiau.
Gaudydamas arti kranto ar seklesnėse vietose pastebėjau, jog dažniausia papuola nedidelės lydekaitės, o gražesnių, bent 3–4 kg sveriančių, egzempliorių pasitaiko retai. Tada sąmoningai pradėjau ieškoti gilesnių duobių, esančių atokiau nuo kranto ir bandyti žvejoti stambesnes plėšrūnes. Ir tai negalėjo neduoti rezultatų – vidutinis pagaunamų lydekų standartas ženkliai ūgtelėjo. Jau senokai lydekų nebegaudau plūdine su gyva žuvele – kankinti žuvelę nematau jokios prasmės. Spiningavimas yra nepalyginamai sportiškesnis, dinamiškesnis ir humaniškesnis žūklės būdas.
Iš valties geriau, bet ne visada
Nuo maždaug 2005-ųjų pradėjau į Nemuną plaukti su valtimi. Plaukiojimo priemonė spiningaujant didžiausioje Lietuvos upėje suteikia gerokai daugiau galimybių visų pirma pasiekti atokesnes vietas, kurių nuo kranto niekaip „neapgaudytum“. Be to, echoloto ekrane tiksliai matai gylio perkritimus, gali tą patį tarpudambį ar duobės kraštą „apgaudyti“ iš skirtingų pusių. Galu gale, jei jau užsinori, visada gali užsikurti varikliuką ir paieškoti laimės kitoje Nemuno pusėje. Nors... sunku pagrįsti logiškai, nes ir vienoje, ir kitoje upės pusėje yra panašiai tiek pat dambų ir tiek vienur, tiek kitur esu pagavęs lydekų, bet visgi dažniausiai žvejoju Suvalkijos pusėje. Jei ir nuplaukiu „pasižmonėti“, na, tikriau sakant, „pasižuvėti“ arčiau Vilkijos ar Seredžiaus krantų, tai po valandėlės kitos vis tiek grįžtu atgal...
Pereiti prie gaudymo iš valties paskatino ir kiekvienais metais didėjantis „presingas“ iš meškeriotojų pusės. Savaitgalio dieną žvejodamas nuo kranto kartais negali rasti nė vienos perspektyvios dambos, kad ten nemojuotų spiningu ar „neganytų“ užkabinto karoso koks nors kolega-konkurentas. Vis dėl to tikrai nespjaunu ir į žūklę nuo kranto. Kartais tegali ištrūkti prie Nemuno tik po darbo, likus kelioms valandoms iki sutemų, tai nėra kada užsiimti valties pūtimais. Žiemą, prieš pat užšąlant, nuo kranto irgi smagiau žvejoti, nei varvinti nosį apledijusioje valtyje, juo labiau, kad ir lydekos tada sulenda į ramumas, nesunkiai pasiekiamas spiningu. Ir kitų spiningautojų tada beveik nesutiksi – gali vienas kaip pirštas karaliauti visose dambose.
Kimba nuo gegužės, bet prieš ledą – geriausiai
Nemunas, visų pirma, žavus tuo, jog niekada nežinai, kokio dydžio žuvis užkibs. Toje pat duobėje gali tūnoti tiek kilograminė plėšrūnė, tiek dešimteriopai didesnė jos promočiutė. Pati didžiausia mano čia pagauta lydeka svėrė 8,1 kg; „sidabro“ ir „bronzos“ nominacijos kuklesnės – 5,6 ir 5,2 kg. Gal kur dideliuose ežeruose gaudantiems meškeriotojams tokios lydekos yra kasdienybė, tačiau man upinė lydeka ir ežerinė lydeka – du iš esmės skirtingi padarai. Nemuno lydeka nepalyginamai stipresnė ir labiau pasiutusi, moka sumaniai pasinaudoti upės srove bei išnaudoti kovai kiekvieną dugno kerplėšą ar akmenį. Jei gaudai nuo kranto ne itin galingais įrankiais, bent tris kilogramus pasiekusi plėšrūnė yra lygiavertis priešininkas ir kovos baigtis retai kada būna prognozuojama.
Nemunas, kaip žūklavietė, yra geras visų pirma tuo, kad jame gali sėkmingai gaudyti praktiškai kiaurus metus, bet aš mėgstu čia žvejoti maždaug nuo spalio antrosios pusės iki pat to momento, kada ledas jau nebeleidžia užmesti masalo. Tada iš srovės ir atokiau esančių duobių į arčiau krantų esančias ramumas atplaukia stambios lydekos, prie upės jau beveik nesutinki kolegų ir tiesiog užburia artėjančios žiemos ramybė. Prieš keletą metų, kai buvo itin šilta žiema, sėkmingai spiningavau beveik iki pat vasario mėnesio.
Kur žiemą slepiasi lydekos?
Vėlyvą rudenį ar žiemą lydekas dažniausiai randu ties tarpudambiuose esančiais duobių kraštais. Aišku, mažesnių, kilograminių lydekų, visada gali rasti netoli pakrantės žolių ties kranto linija. Tačiau aš čia žvejoju retai – specialiai stengiuosi gaudyti didesnes žuvis ir tikrinu atokiau esančias gilesnes vietas. Didesnės lydekos dažniausia laikosi atokiau, kiek gilesnėje vietoje, kur gylis siekia bent 2–2,5 m, kur dugnas staigiau keičiasi ir yra kokių nors nelygumų. Pavyzdžiui, nuskendusi šaka, žolių kupstas ar akmuo. „Čiupinėdamas“ dugną guminuku tokias vietas puikiausiai jauti per pintą valą.
Antra sąlyga, kad toje vietoje „stovėtų“ didelė lydeka – netoliese turi pratekėti srovė. Užkibęs „krokodilas“, paragavęs kablių aštrumo, dažniausiai iškart metasi į srovę ir pasileidžia žemyn, zyzindamas ritės stabdžius. Jei toks triukas jam nepasiseka, tada jau jis ieško kokios kerplėšos ar akmens, kur galėtų užkabinti valą ir pergudrauti meškeriotoją.
Žvejodamas nuo kranto stengiuosi atsistoti tokioje vietoje, kad į norimą vietą galėčiau mesti skersai srovės, jog tėkmė masalą neštų ir jis brėžtų savotišką puslankį. Kibimo dažniausia sulauki, kai masalas pasiekia dugną ir sustoja, arba po pirmų dviejų trijų ritės pasukimų. Iš valties žvejodamas stengiuosi išmesti inkarą toje vietoje, kad valtis atsistotų ant pačios srovės ir lėtesnio vandens zonos ribos ir galima būtų mėtyti pasroviui.
Žvejojant iš valties, ją stengiuosi pastatyti arčiau upės vidurio ir mėtyti į kranto pusę, o ne atvirkščiai. Visada iš upės pusės verta patikrinti pakrantės ruožus, esančius ties stačiais kranto šlaitais, įvairias kliūtis, kur dugnas staigia keičiasi – iš seklumos nusirita žemyn ar atvirkščiai – iš duobės „lipa“ aukštyn.
Lygiuose, tegul ir kieto dugno, ruožuose šiuo metu lydeką gali pagauti tik atsitiktinai, todėl tokių ruožų geriau vengti.
Visada perspektyvūs nuo vasaros išlikę didesnis vandens žolių kupstai. Lydekos mėgsta tūnoti per metrą ar pusantro nuo jų, tad tokį objektą visada pravartu „patikrinti“ iš abiejų pusių.
Kada žvejoti?
Dar vienas svarbus veiksnys, dažnai darantis įtaką lydekų kibimui kur kas daugiau nei oro sąlygos yra vandens lygis. Kadangi žvejoju 20–30 km žemiau Kauno HE, būtent nuo energetikų malonės priklauso vandens lygis upėje. Idealiausia, kai vanduo vidutinis ir iš lėto kyla. Tada upėje visos plėšrios žuvys labai aktyvios. Kai vanduo palengva krenta, taip pat nėra blogai – esu turėjęs gerų žūklių ir tokiu metu, nors kada kyla – tikrai geriau.
Tomis dienomis, kai vandens lygis ilgai nesikeičia, žuvis būna vangoka. Jei vasarą ar rudens pradžioje lydekos, vaikydamos smulkias žuveles, dažnai pačios išduoda savo buveines, tai vėlų rudenį tai atsitinka retai. Lydekos tokiu metu dažniausia tingiai tūno dugne, ištraukęs jas lapkričio ar gruodžio mėnesį dažnai randi prie jų prisisiurbusių daug dėlyčių.
Dažniausiai kibimų sulaukiu ryte, išsisklaidžius rūkui arba, jei jo nėra, kiek prašviesėjus, kai naktį laikęsis šaltukas palengva pereiną į pliusinę temperatūrą, t.y., apie kokią devintą – dešimtą valandą. Kai krenta šlapdriba, lyja ar yra labai apsiniaukę, lydekų suaktyvėjimas dažniausia sutampa su vidurdienio valandomis. O štai vakare retai kada sulauki sėkmės.
Kalbant ant apie oro sąlygas, esu pastebėjęs, kad geriausia pagaunu, kai oras apniukęs ir iš dangaus krenta šlapias sniegas ar lietus. Pamenu vieną žūklę pačioje lapkričio pabaigoje. Iš ryto buvo pašalę, o paskui staiga atleido ir pradėjo kristi stambiais kąsniais šlapias sniegas, pereinantis į lietų. Buvo tikrai šalta ir šlapia, vanduo varvėjo ir smelkėsi visur ir galvoje mintys besisuko tik apie grįžimą namo ir šiltą vonią. Tačiau kai sulaukiau dviejų kibimų, viena po kitos palankstė spiningą 5,6 ir 4,5 kg svorio „bestijos“, tai pasidarė ir šilta, ir smagu. Gruodžio mėnesį kartais neblogai ir saulutė, ypač jei ji pritemdyta debesų ir tik laikas nuo laiko švysteli.
Geriausia vėjo kryptis – šiaurės vakarų ir vakarų, prasčiausia – šiaurės rytų ir rytų. Didesnės slėgio įtakos nepastebėjau, esu pagavęs ir prie aukšto, ir prie žemo, svarbu, kad jis pernelyg staigiai nešokinėtų. Mėnulio fazės įtaka taip pat šiek tiek tikiu. Pastebimas lydekų suaktyvėjimas būna trys keturios dienos po pilnaties.