Mantas Velička: Pradėjome važinėti prie Nemuno su tikslu ne tik pažvejoti, bet ir nuvyti brakonierius turbūt prieš penkerius metus. Kabliavimo tradicijos Lietuvoje tikrai yra senos – dar iš vaikystės atsimenu, kaip vietiniai diedukai su savo gitaromis ir „hitleriais“ – gigantiškais kabliais – eidavo prie HESo kabliauti. Dabartiniai kabliautojai, bent jau Nemune, pakeitę stilių – naudoja kur kas subtilesnius įrankius.
Lengvesni spiningai, sąlyginai lengvi, keliasdešimt gramų pilkeriukai su dviem užgaląstais kabliais arba švinu pasunkintos blizgės bei savadarbiai „kalmarai“ – kulkos formos švino liejiniai (kuriuos jų „autorius“ Balzeris pavadino „mikrodžigu“). Jie patys tai vadina džigavimu, nors akivaizdu, kad nieko bendro su šia spiningavimo technika šis brakonierystės būdas neturi. Kabliavimas ir tiek, siekiant pakirsti žuvį už šono, uodegos ar bet kurios kitos kūno vietos.
Šio žuvų gaudymo būdo korifėjus ir vienas jo tobulintojų, įžymusis Balzeris, mūsų susitikimo metu (prieš savaitę teko su juo gana atvirai pasikalbėti) su tuo niekaip nenorėjo sutikti, sakydamas, kad šis būdas subtilesnis ir jam reikia daugiau įgūdžių ir žinių – ir žinoti, kaip užmesti, ir kokiu kampu traukti, kada pakirsti ir t.t. Tad radome kompromisą – pavadinome šį brakonierystės būdą „džentelmenišku kabliavimu“. Balzeris, girdėdamas šį epitetą, šypsojosi į ūsą – jam jis, matyt, irgi patiko.
Visgi, ne jis buvo šios kabliavimo atmainos išradėjas. Atradėjo laurai, kiek man teko sužinoti (bent jau pats Balzeris pasakojo), teisėtai priklauso kitai garsiai šios srities įžymybei – kažkokiam Valentai iš Raudondvario. Jo asmeniškai dar nepažįstu, bet neabejoju, kad kažkada teks susitikti, nes jau dabar iš veido pažįstu nemažai šios „žūklės“ būdo entuziastų (ir jie puikiai pažįsta mane).
Šis žmogus buvo daugelio kabliautojų – džentelmenų mokytoju, išmokė, kaip reikia teisingai užgaląsti blizgų kablius, kad jie smigtų į žuvų šonus. Ir, panašu, tikrai turėjo gabių mokinių.
Iš tiesų, kabliavimo „džentelmenų“ ratas kasmet plečiasi, o jų veiklos „geografija“ didėja. Iš vienos pusės, tai nestebina. Dalis spiningautojų, gaudę vasaromis tose pačiose Bubių rėvose savo akimis matė, kaip „džentelmenai“ traukia vieną po kitos lašišas, o patys „normaliai“ pagauti negalėjo. O pagauti ar bent „palaikyti“ tokią žuvį su spiningu tikrai norisi. Tad pradėjo mokytis šio „meno“.
Antra priežastis – per tuos metus turbūt daugelis įsitikino, kad realios gamtosaugos kontrolės šiuo metu nėra ir galimybė įkliūti praktiškai minimali. Vienintelis dalykas, kas gali kelti problemų – tai tokie žvejai, kaip mes. Žvejai, linkę netylėti.
Visgi, prieš keletą metų beveik visi mūsų „džentelmenai“ būriuodavosi tik Bubiuose ir, galima sakyti, tai buvo šio regiono problema. Situacija pasikeitė kai buvo uždrausta tame ruože imti žuvį.
Pradžioje mūsų herojai išbandė įvairius būdus, kaip apeiti šį draudimą. Vienas iš jų – užkirtus lašišą sėsti į valtį ir su ja nuplaukus į nedraudžiamą ruožą ten ją išsiimti.
Kitas variantas – ištraukus lašišą slėpti ją krūmuose, kol kažkas su krosiniu motociklu arba mašina privažiuos ir ją paims. Pats iš anos pusės Nemuno stebėjau tokį vaizdelį – sunkintom blizgėm „džentelmenai“ švaistosi ir vienu metu bamt – vienas įkirto lašišą. Pasivedė ją žemiau, į ramumą (užkabintą už šono ar uodegos žuvį, skirtingai nei normaliai pagautą, ištraukti yra daug sunkiau), ištraukė ir numetė į krūmus. Tada susirinko meškeres ir išvažiavo. Po kelių minučių pasirodė kontrabandininkų pamėgtas „Subaru“, privažiavo prie krūmo, pasiėmė ir irgi dingo.
.Nepaistant visų šių triukų, daugelis suprato, kad, ko gero, daug paprasčiau bus susirasti kitų vietų. Ir tada „džentelmeniškas“ kabliavimas pasklido plačiau po visą Nemuną – nuo Kauno iki Jurbarko. O gal ir dar daugiau – toliau nevažinėjau, tai negaliu pasakyti.
O grįžtant prie žuvies realizacijos temos, Bubiuose pritaikytas žuvies realizacijos modelis – žuvies palikimas ir privažiuojantis automobilis – yra sėkmingai naudojamas ir kitur.
Bet yra ir kitų variantų. Pernai metais žvejojome netoli „džentelmenų“ ir pastebėjau, kad jie užkirto lašišą, bet kažkaip ilgai ją atkabinėja – kablių persodinimo nuo šono į burną procedūra paprastai trunka trumpiau. Negi paleisti ruošiasi? Pasirodo, kad tikrai taip. Tik „paleido“ jie ją iki vakaro, o paskui išsitraukė iš krūmų pūstinukę ir, matyt, „netyčia“ sustojo toje pačioje vietoje, kažką ištraukė ir pasileido žemyn.
Pabandėme patyrinėti tą vietą kur įtarėm, kad slepiama žuvis). Bet nepasisekė – mus pastebėjo. Buvome greitai apsupti ir turėjome rimtų reikalų. Vienas iš dviejų vyrukų buvo „konfliktinis“ ir situacija tapo ne juokais įtempta – rodės, tuoj tuoj prasidės muštynės. Tačiau pasinaudojau pauze, sakau, „vyrai, mums ten, o jums gero vakaro“. Ir išsiskyrėme apsiėję be kraujo praliejimo.
Šis atvejis buvo išskirtinis, kai kabliautojai patys kibo į atlapus. Paprastai „džentelmenai“ yra atsargūs, žino, kad elgiasi neteisėtai, todėl pamatę atvažiuojant normalius žvejus, greitai brenda į krantą ir dingsta iš akių. Kiti užsideda vobleriukus ir stengiasi imituoti žvejybą. Nors kiekvienas normalus žvejys mato, jog ir valas per storas, ir spiningas skirtas kitokio kalibro masalus mėtyti. Kiekviena nepažįstama akis jiems yra papildoma rizika, kurios niekas prisiimti nenori. Užtenka tik normaliems žvejams būti ant kranto ir toje vietoje „veiksmas“ greitai baigiasi.
Apie gamtos pasaugą. Be abejo, kad pastebėję pažeidimus jai skambindavome. Pradžioje tiesiogiai patiems inspektoriams (beveik visada jie būdavo kitoje vietoje, užsiėmę, neturėjo laisvos mašinos ir t.t.), paskui 112. Paskambinus 112 reaguodavo. Bet kas iš to.
Kad ir praeitą savaitę važiuodamas žvejoti populiarioje kabliavimo vietoje pamačiau, kaip žmogus įsivarė priekabą į vandenį, nusileido vandens motociklą ir ją ten po vandeniu paliko. Srovė plauna visus tepalus – kažkokia nesąmonė.
Paskambinau GA ir informavau. Atvažiuot atvažiavo po geros valandos, bet niekaip, netgi perdavus tikslias koordinates bei nupasakojus posūkius, negalėjo vietos rasti. Draugai naktį atvažiavo – kažkaip surado, o GA vyrai dieną – ne. Teko išvažinėti į kelią, vos ne už rankos atsivesti.
Kai pamačiau išlipančius net gaila pasidarė. Vos ne kaip į vestuves išsiruošę – su „štibletais“, paradinėmis uniformomis. Ar su tokia apranga prie upės brakonierius gaudyti? Apskritai su Gamtos apsaugos vyrais (tiek su Kauno, tiek su Šakių) teko nemažai kartų bendrauti. Turbūt nelabai jie džiaugiasi mūsų skambučiais. Skambinam – sakome, štai vyrai, jums konkrečios vietos, grafikas, kada kabliautojai „dirba“. Atvažiuokite, paimsite. Nenori važiuoti. Arba atvažiuoja nepatenkinti vakare, kai jau kabliautojų ir pėdos būna ataušusios.
Iš vienos pusės, gali juos suprasti – ką jie padarys. Įstatymuose brakonieriams spragos paliktos, kad gali juos nubausti tik nufilmavę su ištraukta žuvimi, kad matytųsi įsegtas į šoną ar uodegą masalas arba pasiimtą žuvį su skylėmis šone. Bet vis tiek, atvažiuotų, kokią kamerą kokią pastatytų ar droną paskraidintų. Daug gi visokios įrangos turi – ES ir valstybė investuoja nemažai. Gal vieną kitą prigriebtų ar bent išgąsdintų. Galų gale, mes jiems sakome, mes patys pafilmuosim, jūs tik atvažiuokite. Deja...
Užtat situacija pasikeičia, kai kabliautojai baigia savo veiklą – rudenį. Tada skelbiama akcija „Lašiša“ ir gamtosauga pradeda lakstyti kaip išprotėję. Matyt, gauna kažkokias užduotis, privalomą protokolų skaičių. Tada važiuoja ir baudžia viską iš eilės. Dažniausiai nuvažiuoja į kokias populiarias vietas, kur yra geras privažiavimas ir nereikia lipti iš mašinų ir prifotografuoja atokiau nuo kelio ant žolės pristatytų automobilių.
Pavyzdžiui, netoli Neries – Šventosios žiočių ar kitur. Nesu nei vieno GA inspektoriaus sutikęs kokioje atokesnėje vietoje, kur sunkiau privažiuoti su automobiliu. Kiek kartų su jais bendrauta, kalbėta, ieškota bendrų taškų – jokios naudos. Kažkada suorganizavo Kauno aplinkosauga susitikimą su žvejais. Kapojo tinklus, pjaustė senas rusiškas valtis. Pozavo prieš kameras. Siūlė ir mums, bet mes atsisakėme. Kas čia per cirkai?
O iš vis „užmušė“ kitas atvejis. Šventojoje prie Žuvintės paskutinėmis prieš draudimą dienomis įsikalbėjau su vietiniu žveju. Šis pasakoja – va, prasidės draudimas, tai tada normaliai čia pažvejosiu. Sakau, nebijai, kad pagaus? Ką tu, bičiuli, juokauji, kas čia mane pagaus. Pas kaimyną šunys kieme – girdėsiu, jei kas atvažiuos. Bandžiau šią informaciją perduoti gamtosaugai, bet nesėkmingai. Aaai, sako, tai ne mūsų rajonas. Ten tegul Ukmergė tvarkosi. Žodžiu, tikras vaikų darželis. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Ką daryti? Nemanau, kad neįmanoma panagrinėjus kitų šalių patirties ir pažiūrėjus, kas tinka pas mus, o kas ne, surasti sprendimą. Pakeisti įstatymus, taisykles. Pats idiotiškiausias sprendimas, kokį esu girdėjęs, tai dabar pasiūlytas projektas uždrausti žvejams žvejoti šiuo laiku Nemune apskritai.
Šiandien kabliavimą realiai stabdo tiktai paprasti žvejai, kurie žvejoja upėje. Jeigu yra bent vienas nepažįstamas žvejys – kabliautojai iš ten pasitraukia. Jeigu uždraus žvejoti – nei aš, nei mano kolegos tikrai nevažinėsime kas savaitgalį 50 kilometrų vien tam, kad pagainioti brakonierius. Brakonieriai veiks nebaudžiami. Juk esame žvejai, pirmiausia važiuojame žvejoti, praleisti laisvalaikį ir tik po to, pastebėję prie upės netvarką, imamės priemonių.
Esu dėkingas savo draugams iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, kurie negaili laiko ir kuro ir atvažiuoja kartu pažvejoti bei padeda saugoti Nemuną. Vis dėl to, reikia pripažinti, kad sąlyginai nedaug meškeriotojų išdrįsta atvažiuoti prie upės. Pakvietęs dažnai išgirsti – mes nenorime konfliktuoti ir muštis. Kokie konfliktai, kokios dar muštynės! Užtenka atvažiuoti prie upės su meškere rankoje ten, kur būriuojasi kabliautojai, ir pastarieji neša muilą. O jei dar kokią „go pro“ kamerą turi užsikabinęs, tai matai, kaip „džentelmenai“ raito kulnus, kad net dulkės rūksta!
Nereikia provokuoti konflikto patiems. Pulti iš arti filmuoti, kažką šaukti. Ypač jei esi vienas, o tavo oponentų keli. Nereikia duoti preteksto. Geriau pajuokauti, duoti suprasti, kad suvokiate, ką čia „džentelmenai“ prie upės veikia. To paprastai užtenka, kad jie mandagiai „vyniotų meškeres“.
Patys brakonieriai skleidžia gandus (ir nemažai meškeriotojų tuo tiki), jog jų tarpe yra ar juos globoja garsūs senieji „Slabotkės banditai”. Man, penktą vasarą su jais bendraujantį, tai kelia tik juoką. Kokie dar banditai! Eiliniai žmogeliai.
Per penkerius metus esu turėjęs tik vieną, anksčiau minėtą, konfliktą, kuris galėjo baigtis muštynėmis. Visa kita galima pavadinti gana „maloniu“ bendravimu. Esu tikras, jeigu mūsų, meškeriotojų, prie Nemuno būtų daugiau, nebeliktų ir kabliautojų.
Šįmet rugpjūčio viduryje daugiau meškeriotojų įsijungus į šią akciją, daugelis kabliautojų, bent jau iš mano žinomų vietų, dingo kaip į vandenį. Ir net Balzeris, praeitais metais gyręsis, kad su savo pagautomis 95 lašišomis net nepateko į penketuką šauniausių „džentelmenų“, šįmet jau nebesigiria. Taigi, šiandien daug kas priklauso nuo mūsų. Ar bijosime ir toleruosime savo pašonėje kabliavimo „džentelmenus“, ar mandagiai pasiūlysime jiems trauktis iš mūsų Nemuno.
Rugsėjo 11 d., trečiadienį, 14 val. tiesioginiame DELFI TV eteryje arba Kablys.lt Facebook paskyroje kviečiame žiūrėti Kablys.lt diskusiją apie tai, kodėl žvejams mėgėjams tenka budėti prie upių, bandant sustabdyti kabliautojus ir kur dingo šią pareigą turintys atlikti aplinkosaugininkai.