O civilizacijos parazitas sako: „Toliau, toliau, ten dar geresnis upės vingis, dar greičiau skubėk, pabėgs tavo upėtakis“. Bet kurgi jis pabėgs margasis... Tūno jis po savo keru ir laukia, kada koks apsunkęs ir nuvargęs po ilgų dienos skraidymų vabalėkas paklius į sraunius upelės spąstus ar nerangią kirmėlaitę nuo šakelės, vandenin nuplaus lietus ir neatsargi smalsuolė žuvelė užklys į jo valdas. Aš irgi laukiu pirmojo šio ryto kibimo, pirmojo tylos nutraukimo. Neramus, susijaudinęs, kas nutrauks tą begalinę ramybę?
Srovėje juda masalas. Grakščiai vinguriuoja „nelabasis“ juodais kailio ir plunksnų rūbais apvilktas. Šį padarą sukonstravo žmogaus, norėjęs pagauti vandens skrajūnes – žuvis. Tačiau niekas šio svetimšalio upelėje nemėgsta. Net strepečiai, iki šiol flegmatiškai plaukiojantys medžių paunksmėje, išgąsdinti nematyto įsibrovėlio, movė šalin pasiieškoti ramesnės vietelės.
Kitam krante suklykia pabaidytas tulžys. Gražus paukštelis, ryškus, tarsi būtų svetimas pasteliniam upelio fonui. O gal Kūrėjas bus suklydęs ir sumaišęs jo namus? Vietoj prabangių atogrąžų miškų, su savo margomis spalvomis ir atspalviais, skyręs kuklų, žalsvai juosvą, lietuviško upelio šlaite išsikerojusį krūmokšnį.
Staiga laukimo rimtis nutrūksta...Juodo gyvio nebematau. Jaučiu tik galingą jėgą. Rangosi, spurda, nardo šios upelės gyventojas. Nepasiduoda visomis šaltakraujo padaro jėgomis, gal net šaukiasi senųjų savo protėvių, mačiusių pirmųjų žmonių kaulėtus žeberklus ir baigusių savo dienas primityviuose pirmykščiuose laužuose.
Jo jėgos silpsta...Dar keli krustelėjimai. Dar truputį noro gyventi ir išlikti... ir sustingusi iš baimės žuvies akis išnyra ir pasirodo prie mano delno. Vėl nejauki tyla, tarsi visa gamta nustėro ir laukia pabaigos. Suimu drebančia ir šalta nuo upelės vandens ranka stangrų gaivalą, atkabinu nuo nelemtos žmogaus sukurtos apgaulės ir palydžiu į namus, po savuoju taip pamėgtu keru.
Tai bus pirmasis šiais metais mano sugautas upėtakis. Juodas toks, tamsus...Mažai šiais metais upelėje buvo vandens. Teko matyt ilgai margajam tūnot po savo keru, belaukiant atplaukiančio kokio gardaus kąsnelio.
O man laikas namo. Išmanusis pranašas kišenėje jau rodo pusė penkių vakaro ir keletą praleistų skambučių....