Tada miškuose ar laukuose apie upelius sniegas jau būna kiek aptirpęs, o didysis pavasarinis potvynis, kada upeliai kliokte kliokia purvinu vandeniu, dar nebūna prasidėjęs. Toks momentas būna ne toks jau trumpas, nors, aišku, viskas priklauso nuo pavasario. Vieną pavasarį sniegą leidžia po truputį – dienom pašildo, naktį atšaldo, kitą – paleidžia staiga. Čia jau kaip papuola, todėl kažko laukti neverta: jei tik yra sąlygos, reikia ir žvejoti.
Ankstyvojo pavasario upėtakių gaudymas gerokai skiriasi nuo gegužinio. Upėtakiai paprastai yra vangūs, laikosi kiek kitose vietose, juos sugauti tikrai sunkiau. Net ir gerai pažįstant upę bei atsirinkus masalus kartais tenka grįžti tuščiomis, ko beveik niekada nepasitaiko žūklaujant vėliau. Su tuo reikia susitaikyti. Kita vertus, jei jau šiuo metu pagauni, tai pagauni imamą upėtakį. Kur šiuo metu lindi mažyliai, kurie vasarą atakuoja masalą vos ne ties kiekvienu upės posūkiu – man yra didžiausia mįslė.
Upėtakiai šiuo metu yra pamėgę ramesnes vietas. Įvairios duobutės, pagilėjimai, užuolankos ties įvirtusiais medžiais ir kitomis kliūtimis, bebrų užtvankos. Patys didieji upelių šeimininkai neretai tūno beveik stovinčio vandens ruožuose. Ypač jei jie nėra „pliki“, o užversti nuskendusiomis šakomis, įvirtusiais medžiais ar kelmais.
Kaip ir kitu metų laiku, upėtakiai turi savo ypatingai mėgiamas vietas. Jei vieną sugauni, žiūrėk, po savaitės toje vietoje ištrauki ir kitą. Ir atvirkščiai – jei iš pažiūros tikrai idealioje vietoje nesulauki kibimo, tai ir kitu metu dažniausiai ten nieko nepagauni, todėl kuo daugiau gaudai, tuo daugiau atsirenki ir sėkmingų vietų, kurių negali praeiti. Visada reikia patikrinti prieš rėvą esančius pagilėjimus. Pačioje rėvoje šiuo metu upėtakių nebūna, tačiau nereiškia, kad jų nėra netoliese.
Kalbant apie taktiką ir masalus, galiu teigti beveik vienareikšmiškai, kad šiuo metu karaliauja tik minnow tipo vobleriai ir lėtas masalo vedimas prieš srovę. Spartus masalo traukimas su srove tikrai šiuo metu nėra geriausias variantas. Paprastai voblerį traukiu lėtai ir tolygiai, kartais – leisdamas jam kiek laisvai pažaisti srovėje.
Upėtakiai dažniausiai griebia masalą tada, kai jis juda įstrižai ar net visiškai skersai upės tėkmės, tuo tarpu traukiamai visiškai prieš srovę atakuoja rečiau, todėl aš dažniausiai metu kiek prieš srovę kito kranto link, laikau ir, jei reikia, lėtai vedu masalą taip, kad srovė jį neštu puslankiu.
Optimaliausias voblerio dydis šiuo metu – apie 5 centimetrai. Sėkmingiausi šių masalų spalviniai variantai – visos įmanomos upėtakių imitacijos, klasikiniai juodai ar pilkšvai balti. Žūklaujant šiek tiek pasidrumstusiame vandenyje kartais labai suveikia blizgus sidabrinis masalo dažymas. Saulėtą dieną akivaizdus lyderis – raudoną ar oranžinę nugarą turintis narūnas.
Tipiška ankstyvo pavasario upėtakių žūklės situacija – daug tuščių kibimų. Jei balandį, traukiant masalą pasroviui, upėtakiai retai kada neužsikerta, tai sezono pradžioje vienam pagautam upėtakiui tenka keletas tuščių stuktelėjimų. Tai pat palyginti dažnai upėtakiai atlydi masalą, bet jo negriebia. Žūklaudamas seklesniame vandenyje per poliarizuotus akinius dažnokai matau masalo „palydovą“, kuris, įdomiausia, sekdamas paskui masalą idealiai atkartoja masalo elgseną vandenyje. Jei vobleris stabteli, stabteli ir upėtakis, jei metasi į šoną – taip pat elgiasi ir žuvis.
Bandžiau tokiu atveju elgtis įvairiai – tai pagreitinti masalą, tai sulėtinti, bet negaliu tvirtinti, kad kažkuris iš šių būdų stebuklingai išprovokuotų upėtakį atakai. Dažniausiai žuvis visgi seka masalą, bet jo negriebia, arba atakuoja jį paskutinę minutę, kai jis kyla iš vandens. Aišku, jeigu iki tol jis nepastebėjo tavęs.
Vasario ir kovo mėnesį upėtakiai dažnai kartoją savo ataką, kartais net kelis kartus. Jei turi tuščią kibimą, mesk masalą dar kartą ir žuvis dažnai čiups. Jei kibimo nėra, verta pakeisti voblerį ar traukimo tempą. Negaliu sutikti su tais, kurie siūlo sulaukus tuščio kibimą valandai ar dviem pasitraukti iš tos vietos. Upėtakis, ypač šaltuoju metų laiku, paprastai būna aktyvus tik gana trumpą laiko tarpą, tad reikia naudotis proga, kol jis medžioja.
Kadangi žvejoju kada tik galiu, tai į orus mažai kreipiu dėmesio. Važiuoju prie upelių visai dienai ir gaudau nuo ryto iki vakaro. Na, bet, vis dėlto, šiuo metu dažniausiai apie pietus ar pavakare galima pastebėti didesnį upėtakių suaktyvėjimą. Gali būti, kad tam daro įtaką tirpstantis sniegas. Naktį dažniausiai lengvai pašąla ir sniegas nustoja tirpęs, o įdienojus saulė jį sušildo, jis leidžiasi ir neša drumzliną vandenį į upelį. O kai vanduo šiek tiek pasidrumsčia, upėtakiai tampa nebe tokie atsargūs, arčiau tave prisileidžia.
Toks tas upėtakių gaudymas sezono pradžioje. Gal ir ne toks dosnus, kaip gegužy, bet tikrai įdomus ir viliojantis.