Pavasarį ir vasaros pradžioje, kai vabzdžių dar nedaug, o žiogų visai nėra, gaudant plūdine meškere be svarelių, didelio masalų pasirinkimo nėra. Tokiu metu patariu prisišutinti kviečių. Jų reikia nedaug, tik tiek, kiek bus naudojama masalui – užteks geros saujos. Ant 5-6 numerio kabliuko reikia pasmeigti skersai 2-3 grūdus ir nustumti ant kotelio, o ant smaigalio užkabinti du ar tris po ranka pasitaikiusius vabzdelius. Tokio „sumuštinio“ šapalai neatsisako. Tiesa, grūdai skandina masalą, bet jei tinkamai parenkamas gylis, į kurį nuleidžiamas masalas, šapalai pastebi ir giliau plaukiantį masalą.
Pavasarį ir vasaros pradžioje vabzdžių pasirinkimas nėra didelis, tad tinka visi ropojantys ir skraidantys, kokius pavyksta užtikti paupyje, netgi kolorado vabalai, tik jiems reikia nutraukti kietus antsparnius. Gali būti ir alksninukai. Bene geriausiai tinka grikinukai, deja, jie neilgai skraido, tad tenka rinktis esančius. Gaudau jau daugelį metų ir gana sėkmingai sugundau šapalus.
Teko ne kartą girdėti samprotaujant, kad vienus vabzdžius šapalai labiau mėgsta, o į kitus net nežiūri. Man atrodo, kad jie visus vienodai ima, tik dažnai nepatyrę meškeriotojai šapalus gaudo tenai, kur jų nėra. Tada ir gardžiausio kąsnio nesugriebs joks šapalas.
Stambiausius šapalus paprastai sugaunu nuo vandens paviršiaus, dažniausiai iki vidurvasario, kai upėse vanduo nelabai skaidrus. Pasitaiko kilograminiai ir dar didesni. Meškeriojant iš valtelės, būtina turėti graibštą, blogiausiu atveju – kablį, kuriuo galima būtų už pažiaunių užkabinti pritrauktą prie valtelės šapalą. Mat pritrauktas šapalas prie borto dar gana stipriai iš paskutinių jėgų pasimuisto ir gali nutraukti ploną pavadėlį ar atsikabinti, jei kabliukas įsmigęs tik į burnos ertmės plėvelę. Kartą taip paleidau dvikilograminį šapalą, kai nuvargintą pritraukiau prie borto ir norėjau paimti ranka už pažiaunių – nutrūko su kabliuku. Tą pačią dieną taip pat su manimi „atsisveikino“ ir tokio paties dydžio salatis. Mano aprašytu būdu gaudant šapalus gana dažnai masalą griebia salačiai, nors ir ne itin stambūs – nuo 0,5 iki 2 kg. Vandeniui upėse skaidrėjant, vis mažiau sugaunama šapalų, dažniausiai pasitaiko maži šapaliukai. Tada jau geriau imti spiningą ar gaudyti kitas žuvis.
Šapalų meškeriojimas teikia daug malonumo ir yra labai sportiškas. Žūklaujant nuo kranto, tenka sukarti ne vieną kilometrą paskui vandens srauto nešamą plūdę, įveikti įvairiausias kliūtis: krūmus, nuvirtusius medžius, akmenis, pakrantės žolių atvašynus. Tačiau visus vargus atperka patirti įspūdžiai, buvimas gamtoje. Noriu priminti, kad pagal kibimo pobūdį beveik tiksliai galima nuspėti, koks šapalas ima masalą. Jei plūdė palengva panyra gilumon, akivaizdu, kad masalą sugriebė stambus šapalas, o jei plūdė nėrė staigiai ar nučiuožė paviršiumi, tai ženklas, jog masalu susigundė neūžauga šapaliukas ir jį, atsargiai nukabinus nuo kabliuko, reikia paleisti atgalios. Daug šapalų tiesiog neužsikerta dėl to, jog pakirtimo metu kabliukas esti netikusioje padėtyje.
Įdomiausia ir sėkmingiausia šapalų žūklė – iš nedidelės valtelės. Mat iš jos galima pasiekti tokias vietas, kurios nuo kranto „neįkandamos“, o tokių daug žemiau salų, didelių riedulių, seklumų. Čia laikosi patys stambiausi plačiaburniai. Beje, valtelėje sėdintis meškeriotojas mažiau matomas ir šapalai drąsiau griebia masalą. Galima gaudyti iš pripučiamos ar paprastos nedidelės valtelės. Prie upės gyvenantiems žvejams siūlyčiau tokią pasidaryti iš lentelių ir klijuotos faneros, ją gerai impregnuoti karštu pokostu ir dukart nudažyti aliejiniais dažais.