Plekšnė yra jūrų žuvis. Lietuvos pakraščiuose jų aptinkamos 4 rūšys, iš kurių dažniausia yra upinė plekšnė. Plekšnės kūnas nesimetriškas – abi akys yra vienoje kūno pusėje, nes šios žuvys dugne guli ant šono – kairiojo arba dešiniojo. Šonas, ant kurio ji guli, yra baltas, nepigmentuotas, o atkreiptasis į viršų – turi akis, ir yra spalvotas.
Upinę plekšnę nuo kitų plekšnių rūšių galima atskirti iš šiurkščių kaulinių kauburėlių, kurie yra nugarinio ir analinio pelekų pamatuose, taip pat išsidėstę išilgai šoninės linijos.
Upinė plekšnė yra jūrų smiltingų pakraščių žuvis.
Plekšnių gausiai yra ties Palanga, čia jos sudaro mėgstamą daugelio vasarotojų žvejybos objektą. Atsigulusi ant dugno, ji tuojau apsiberia smėliu. Jos spalva nepastovi – labai lengvai prisitaiko prie dugno spalvos. Ši plekšnė kartais toli pakyla upėmis aukštyn. Mūsų šalyje jos individų galima rasti visame Kuršių marių plote.
Plekšnė užauga iki 20 – 30 cm, sveria 100 – 300 g.
Veisiasi tik sūriame vandenyje. Baltijos jūroje ji veisiasi tik gilesnėse daubose, nes ten yra sūresnis vanduo. Tokių vietų yra apie Gotlando ir Bornholmo salas, Gdansko įlankoje ir kitose vietose. Todėl plekšnė reguliariai pasitraukia nuo pakraščių ir gana toli migruoja.
Minta dugno gyvūnais – moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis, taip pat kitų žuvų jaunikliais.
Kaip gaudyti?
Plekšnė žvejojama plūdine ar dugnine meškere. Geriausias laikas – nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio. Mūsų vandenyse upinė plekšnė gali būti gaudoma Kuršių mariose, Nemuno žemupyje ir Baltijos jūros pakraščiuose.
Masalas – vabzdžių lervos, sliekai. Masalas turi gulėti dugne, todėl plūdine meškere gaudoma tik esant ramiam vandeniui, o paprastai – dugnine su svareliu.