Šamai yra didžiausios mūsų gėlųjų vandenų plėšriosios žuvys. Galva iš viršaus į apačią suplota, žiotys labai plačios, jose yra daugybė smulkių dantų ir storas trumpas liežuvis. Užpakalinė kūno dalis siauresnė, iš šonų suplota. Oda slidi, minkšta, be žvynų. Arti galvos yra labai mažas nugarinis pelekas; ilgas analinis pelekas jungiasi su uodeginiu peleku. Apatinis žandas yra kiek ilgesnis už viršutinį ir išsikišęs į priekį. Viena pora ilgų ūsų yra viršutiniame žande ir dvi trumpesnės poros – apatiniame žande.
Judindamas ilgus ūsus, šamas vilioja grobį o įvairios neatsargios žuvys, norėdamos paragauti įsivaizduojamą kirminą patenka į plėšiko burną. Žiauniniai plyšiai platūs. Akys – mažos. Nugara tamsi, šonai dėmėti, pilvas šviesus su juodais ir mėlynais taškeliais. Kūno spalva kinta priklausomai nuo aplinkos, šamo amžiaus ir metų laikotarpio.
Europoje šamų užtinkama į rytus nuo Reino upės. Šamų yra dideliuose ežeruose ir upėse. Čia daug jų yra žemupiuose ir tų upių deltose. Lietuvoje užtinkama Nemune, Neryje, Aukštaitijos Šventojoje. Daugelyje ežerų, priklausančių Šventosios ir Žeimenos baseinams, Trakų, Žiežmarių rajonų ežeruose, retkarčiais Daugų ir kai kuriuose Lazdijų bei Veisiejų rajonų ežeruose.
Šamai mėgsta gilias ir ramias vietas; jie apsigyvena duobėse arba tarp akmenų bei į vandenį suvirtusių medžių. Minta įvairiomis žuvimis, vėžiais, moliuskais, vandeniniais paukščiais, ypač varlėmis. Šamai ryja ir vienas kitą. Žinomi atsitikimai, kad šamai užpuldavo lakančius vandenį šunis ir besimaudančius vaikus.
Lytiškai subręsta trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo metais. Pavasarį patinai ir patelės laikosi poromis. Neršia kur daug augalijos, gegužės mėnesio pabaigoje ir birželio mėnesį.
Gyvena šamai daugiau kaip 30 metų. Dažniausiai pagaunama 30 – 100 cm ilgio ir 0,5 – 8 kg svorio, tai yra maždaug 3 – 10 metų amžiaus. Lietuvoje pagaunama ir virš 50 kg. Šamą galima lengvai perkelti iš vieno baseino į kitą, nes jis gali išlaikyti ilgą kelionę be vandens.
Kaip žvejoti?
Šamas pradedamas žvejoti nuo gegužės mėnesio pabaigos ir gaudomas per visą šiltąjį metų laiką. Masalą geriausiai ima liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tai pusiau naktinė žuvis – pradeda kibti iš vakaro ir kimba iki patekant saulei.
Gaudomas ir ramiomis šiltomis naktimis, ir esant vėjuotam bei audringam orui.
Rudenį, atšalus orui, šamas giliose duobėse įsirausią į dumblą ir praleidžia visą žiemą. Nors šamas dažniausiai laikosi duobėse, tačiau žvejojamas ne pačioje duobėje, bet šalia duobės, iki 1 m gylio, arba vietose, kuriose šamas ieško maisto.
Labiausiai paplitęs gaudymo būdas – dugninė. Įrankiai dugninei parenkami labai stiprūs. Masalas turi būti netoli dugno. Masalas – žuvelės, moliuskai, varlės, pelės, paukščiai, mėsa. Patartina naudoti ritę, kurioje telpa ne mažiau 100 m valo.
Gaudomas paprastai nuo kranto, švariose vietose. Masalą šamas ima nevienodai, bet dažniausiai ima lėtai, vos pajudindamas, o kartais – staigiai ir gana stipriai. Tačiau šamas visuomet ima užtikrintai. Užkirtimas daromas stiprus, nes jo nasrai yra kieti, kabliukas turi gerai įstrigti. Užkirstas labai priešinasi ir greitai nepasiduoda. Šamas yra labai stiprus, bet nėra judrus. Po užkirtimo jis visa jėga neria į duobės dugną ir mėgina pasislėpti. Nepavykus pasislėpti, jis daro nemažai stiprių šuolių į šonus. Meškeriotojas pirmiausia turi atkreipti dėmesį į tai, kad galėtų atlaikyti šamo šuolius, panaudojant valo atsargą ritėje. Kadangi pirmųjų šamo smūgių atlaikyti negalima, tai reikia iš ritės kiek išleisti valo. Ritėje turi būti įjungtas stabdys. Po pirmųjų smūgių reikia stengtis šamą nuvarginti ir paskui vilkti į krantą. Šamas didele energija nepasižymi ir lengvai nuvarginamas. Šamas daug greičiau nuvargsta, kai pavyksta jį išvilkti į vandens paviršių.
Žvejojant šamą, reikia stengtis turėti paruoštą valtį. Stambesnis šamas gali ne tiktai valtį nuvilkti nuo kranto, bet dar ir pavedžioti, kol nuvargęs nesugrįžta į savo nuolatinę buveinę.