Kuo gi ji išskirtinė? Pirmiausia tuo, jog, anot pasakojimų, šapalai čia, skirtingai nuo visos Lietuvos, pradeda gerai kibti pirmomis dienomis, vos tik ledui nuėjus. Antra – kad jie čia iškart, dar žiemiškame vandenyje, esą, drąsiai atakuoja agresyvius masalus – krank tipo voblerius, sukriukes ir panašius, kurie įprastai kitose upėse pradeda veikti gegužės mėnesį. Trečia – kad įkandin šapalų čia atplaukia 2–2,5 kg sveriančios meknės, kurio lygiai taip pat kimba ant spininginių masalų. Ketvirta – kad žiobriai čia kimba dvigubai didesnis, nei esame įpratę gaudyti juos Neryje, Nemune ar kokioje Minijoje ir, kad jie čia reaguoja į jauką, pripažįsta tik musės lervas ir visiškai ignoruoja trūklius.
Galima, aišku, keistenybių sąrašą tęsti ir toliau. Bet ar reikia? Ir šių žinių man buvo per akis, kad norėčiau viską pamatyti savo akimis, ypač, kai draugų rate turiu vietinį žveją, kuris žadėjo nuvežti ten, kur reikia. Kai kartu žada važiuoti bičiulis ir daugelio ekspedicijų bendražygis Daugirdas Pranaitis, Dubysos ir Šešupės šapalų „siaubas“, klausimo, ar važiuoti bei kur važiuoti neliko. Paryčiais, stiprokai lyjant, švilpėme „mirtingiausiu“ Lietuvos keliu, kol pasiekėme Pasvalį. Čia mūsų jau laukė Dainius Šaučiūnas, užkietėjęs vietinis meškeriotojas.
Nusekėme jo automobilį ir netrukus privažiavome laukus. Čia išlipome ir tęsėme žygį pėsčiomis , kol priėjome upę, o eidami jos krantu – ir pamėgtą Dainiaus vietą. Kažkada šioje vietoje stovėjo vandens malūnas, o dabar jį priminė tik keletas vandenyje riogsančių didokų riedulių ir plati duobė, pasak mūsų gido, siekianti šiuo metu net 5 metrų gylį. Kaip Mūšai tai yra tikrai daug. Būtent joje pavasarį esą susiburia Mūšos šapalai ir kitos žuvys.
Upės lygis šiuo metu palyginus žemas. Ir, kas keisčiausia, vandens skaidrumas siekia metrą ar net šiek tiek daugiau, nors lietus pylė visą naktį. Įsivaizdavau viską kitaip – pavasario polaidžio nešamą rudo vandens srautą, užlietus pakrantės krūmus. Tokį vaizdą mačiau pernai metais, kai pirmą kartą žvejojau Mūšoje. O čia, še tau, vos ne vasaros sąlygos. Pati Mūša – upė graži ir išskirtinė. Pločio kaip kokia Šešupė ties Slavikais ar Dubysa pačiame žemupyje tik kitokia. Einanti per laukus ir lygumas. Ramesnė ir seklesnė.
Apie vietinių pamėgtus žūklės būdus: Dainius šapalus žvejoja tik plūdine ir naudodamas 7–8 g plūdes ir musės lervas, kurių 6–8 suveria ant nedidelės avižėlės – „akutės“. Nors ir į Pasvalį jau kuris laikas yra atėjusi šapalų gaudymo batonu manija, visgi, pasak mūsų gido, gaudydamas šiuo masalu jis pagauna dvigubai daugiau, nei „batonininkai“. Išbandėme jo receptą ir mes.
Kol mes ruošėmės meškeres, maišėme jaukus, Dainius bumbtelėjo į vidurį upės kelis sunkius lyg akmenis jauko rutulius ir švystelėjo ten savo plūdę. Ilgai laukti nereikėjo – gal po 10 minučių jo meškerės užlinko nuo žuvies svorio. Nemažai pasispardęs, kilograminis šapalas šiaip ne taip buvo nučiuptas už savo storo sprando. Po kiek laiko jo pavyzdžiu pasiekė gero puskilogramio kuoja.
Mums su Daugirdu sekėsi sunkiau. Visų pirma, dėl mūsų naudojamų trumpesnių meškerių (4,2 m.), o gal ir patirties stokos (visgi, esame daugiau spiningautojai) sunku buvo išlaikyti plūdes reikiamoje vietoje, ties srovės ir duobės kraštu, kadangi atgalinė srovė tempdavo valą į kitą pusę ir greit išnešdavo plūdę su masalu iš perspektyviausios vietos. Tuo tarpu kai Dainiaus, gaudančio 5 m ilgio tolimojo užmetimo meškere, plūdė lengvai prilaikoma stypsodavo kaip įkalta gerą dešimtį minučių ten, kur reikia.
Pagaudęs valandą ir nepamatęs nė kibimo, ėmiausi antrosios plano dalies – čiupau spiningą ir pasileidau krantais. Dvi valandos praėjo judant pakrantėmis, „maudant“ ir keičiant įvairiausius voblerius ir žaidžiant su įvairiausiomis jų vedimo technikomis. Mūša čia labai sekli – vyrauja apie metro, geriausiu atveju, 1,5 m gyliai. Mačiau tikrai daug puikių, tiesiog „garantuotų“ šapalinių slėptuvių, bet nei pačių šapalų, nei jų pasirodymų vandens paviršiuje nebuvo. Nesimatė ir mailiaus prie kranto, kitų pavasario požymių.
Sakyčiau, tokiam žūklės būdui dar yra per šalta. Per anksti. Gamtoje dar labai ankstyvas pavasaris ir būtų sunku patikėti, kad šapalai dabar pultų atakuoti agresyvius masalus. Gal su kokias minkštaisiais mikromasalais iš duobės kokį ir pakeltum,bet tik ne sukrėmis ir krenkiukais. Tad pasakojimais, kad vos nuėjus ledams šapalai čia atakuoja sukres ir krankiukus, aš esu linkęs abejoti.
Paspiningavęs grįžau pas kolegas. Čia irgi stebuklų nebuvo. Per tą laiką Dainius ištraukė porą puskilograminių meknyčių ir kelias kuojas. Daugirdas, kaip ir aš tuščiai pabandęs laimę spiningu, perėjo prie fiderio ir sukrapštė gražią kuoją. Apie pusiaudienį nusprendėme keisti vietą, kadangi kibimai visiškai liovėsi. Tik aukšlės žaidė paviršiuje ir vienas kitas retas didesnės žuvies ratilas paliudydavo, kad duobėje esama ir stambesnių gyvybės formų.
Antroji vieta, esanti dar į Šiaurę, pavažiavus Saločių kryptimi buvo ramesnis ir tiesesnis upės ruožas. Ir, deja, visiškai tuščias. Pasikankinę trejetą valandų lietuje ir nepamatę nė vieno kibimo nutarėme kelti rankas. Tikriau – pasirinkti lengvesnę žūklę dienai užbaigti. Pervažiavome į netoli Pasvalio tekančią mažesnę upę – Lėvenį. Žvejų čia buvo pilni krantai, tačiau pavyko rasti laisvesnę vietelę. Truputį pajaukinus, užsirišus mažesnį kabliuką, nedidelės kuojos čia kibo viena po kitos.
Iš tiesų, kartais pasiilgsti tokios paprastos, vaikiškos pavasarinės žvejybos. Virš galvos nesustodami skrenda girgsintys įvairias balsais paukščių trikampiai, ramiai čiurlena upelio vanduo, o plūdę kone kiekvienu vedimu nardina ir nardina raudonakės kuojos. Iš tiesų, dvasia tada atsigauna ir joks lietus negali sugadinti geros nuotaikos.
Kokią galima padaryti išvadą iš šios mūsų kelionės? Pirma, kad nepataikėme. Pirma šapalų kibimo banga, prasidedanti tik išėjus ledams, jau buvo praėjusi. O antrosios, prasidedančios slūgstant ir šylant vandeniui, dar teks palaukti. Tad, jeigu norite mažiau rizikuoti, verta luktelti atvažiavimo bent savaitėlę, o gal ir visas dvi. Nors pavasaris šiais metais ir ankstyvas, tačiau šilumos nedaug, potvynio nebuvo – viskas gali prasidėti net vėliau, nei paprastai.
Antra – visgi geriau žūklei tokiu metu parinkti šiltesnę saulėtą dienelę. Per darganas, kaip dabar, ne tik kad nėra malonu žvejoti pačiam žvejui, bet ir žuvys pastebimai vangesnės. Tikiu, kad jeigu diena būtų buvusi šiltesnė, su saule, tikriausiai būtume sulaukę trumpesnio ar ilgesnio žuvų aktyvumo.
Pasak Dainiaus, po dviejų savaičių, kaip įprasta, kovo pabaigoje – balandžio pradžioje Mūšoje turėtų prasidėti žiobrių būriai. Žadėjo duoti žinią, kada šios žuvys iš tiesų kibs. Tad turiu vilčių, kad dar kartą šįmet teks šiuose kraštuose pasilankyti jau su „žiobrine“ misija. Gal tada pasiseks geriau?