Kaip žinoma, muselinės meškerės yra skirstomos į klases, pvz.: #1 klasė - visai liauna, lengva, o #9 klasė - tvirta ir kieta, skirta užmesti didelius ir sunkius masalus. Šapalų žvejybai negalime naudoti nei visai liaunos meškerės, kadangi masalai - karkvabalių, širšių imitacijos dažnai būna didelės ir nerangios, tačiau ir #9 klasės kotas bus netinkamas, nes yra labai galingas ir pagavus laimikį jis bus “suvystytas” per kelias sekundes, o žvejyba praras savąjį malonumą. Todėl Lietuvoje dažniausiai naudojama ir rekomenduojama klasė - #5. Šios klasės meškerės yra optimalios, kadangi nėra sunkios, nepraranda savo lankstumo ir tvirtumo, be to, jomis be didelio vargo galima valdyti ir užmesti dideles, vabalus imituojančias, muses.
Šniūras! O taip, tas ryškus, visų pradedančiųjų vadinamas skalbinių šniūru, dažnai yra esminė patogios ir sėkmingos kelionės dalis. Dauguma patyrusių muselininkų galėtų patvirtinti, jog geras kotas su prastu šniūrų niekada neatstos prastesnio koto su geru šniūru. Taigi, norint rezultatyvios šapalų žūklės, net neturint daug patirties museliaujant, labai svarbu, jog tolimas ir tikslus muselės užmetimas būtų kuo paprastesnis - čia į pagalbą ateina WF (angl.weight forward) tipo šniūras - Vibe 85, šis šniūras pasižymi tuo, jog yra ganėtinai sunkus ir grubus, palyginus su kitais sausoms (paviršiumi plaukiančioms) muselėms skirtais šniūrais, bet čia ir yra jo privalumas - jis be jokių didesnių pastangų ir įgūdžių pristatys didelį ir storą karkvabalį į pavėsį, po virš vandens nulinkusio karklo šakomis. Kadangi šapalas nėra tokia baikšti žuvis, kaip, sakykime, upėtakis, jis mėgsta garsų masalo pliaukštelėjimą paviršiuje, todėl drąsiai galime naudoti grubesnį šniūrą, kuris palengvins kastingo įgūdžių stoką.
Turime kotą, ritę, šniūrą - ko dar trūkstą, norint pradėt kelionę? Belieka visiškos smulkmenos - pirma iš jų yra konusinis pavadėlis. Šis pavadėlis tvirtinasi prie šniūro. Konusinis pavadėlis nuo šniūro link muselės plonėja. Taip yra dėl to, jog skrendantis sunkus šniūras sukuria didžiulę energiją, kurią reikia kažkur nukreipti, o štai čia ir pasitarnauja šis pavadys. Kadangi jis yra kūgio formos, šniūro sukurta energija, keliaudama plonėjančiu konusu, mažėja ir pasiekus muselę jos lieka tiek, kiek reikia muselei gražiai paguldyti ant vandens paviršiaus. Dažna pradedančiųjų problema yra ta, jog įsigijus naują pavadėlį, kuris būna ilgas - 2.7m ir užsidėjus didesnį masalą, energija sumažėja per daug ir masalas nukrenta į vieną krūvą kartu su šniūru. Čia reikia nepamiršti, jog konusinį pavadėlį galime pasitrumpinti atitinkamai 10-30cm (ne daugiau!!). Paprastai tariant, kuo didesniu masalu ruošiamės žvejoti, tuo trumpesnio konusininio pavadėlio mums reikia. Nepamirškime, jog šis pavadėlis nėra brangus ir jį galime naudoti ilgai.
Paskutiniai akcentai - mikro žiedeliai (angl. Micro rings) ir galinis pavadėlis (angl. Tippet). Kadangi muselės prie konusinio pavadžio nerišame, prie ploniausio pavadėlio galo pririšame mikro žiedelį, kuris leis vandenyje ar žolynuose ant kranto greitai ir be jokio vargo pasikeisti galinį pavadėlį. Kartais šapalai būna įnoringi ir masalo su 0.23mm galiniu pavadėliu tiesiog nenori. Sutikus tokį raudonsparnį tenka imtis drąstiškų priemonių ir pasiploninti valus. Na, bet daugiau apie masalus ir taktikas - antroje straipsnio dalyje.
