Neršia lapkričio antroje pusėje, iki gruodžio vidurio.
Spalvomis ir forma primena silkę. Nugara pilkšvai žalsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Žvynai vidutinio dydžio, lengvai iškrintantys. Apatinis žandas atsikišęs į priekį ir užsirietęs į viršų. Turi lašišinėms žuvims būdingą riebalinį peleką. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilkšvi, apatiniai skaidrūs. Akys gana didelės.
Užauga iki 15 – 20 cm, retais atvejais net iki 30 cm. Sveria iki 200 g.
Gyvena daugelyje rytų ir pietų Lietuvos ežerų (pvz.: Drūkšių, Dringio, Trakų, Dusios, kai kuriuose Veisiejų apylinkės ežeruose, o Žemaitijoje – Platelių ežere). Mėgsta gilius ežerus.
Dažna verslinė žuvis. Paprastai sugaunama 15-18 cm, 50-90 g. Paprastai užauga iki 15 – 20 cm, retais atvejais net iki 30 cm. Sveria iki 200 g.
Lietuvoje taip pat auginamos Ladogos ežero seliavos, vadinamos ripusu, kurios pasiekia iki 1 kg svorį.
Minta išimtinai zooplanktonu, daugiausia smulkučiais šakotaūsiais ir irklakojais vėžiagyviais, kurių visuomet yra vandenyje.
Kaip gaudyti?
Aukštesnės temperatūros seliava vengia, todėl vasarą laikosi gelmėse.
Žvejojama tiktai anksti rytą ir vėlai vakare, kada iš vandens gelmių ji iškyla į paviršių ir medžioja vabzdžius. Tinkamiausias gaudymo būdas – muselinė. Masalas – įvairūs vabzdžiai ir dirbtinės muselės. Seliavą galima gaudyti ir žiemą iš po ledo, 10—12 metrų gylyje.