Aišku, kiekviena žuvis senvagėse turi savo mėgiamas vietas, kuriose ją rasti daugiausia yra šansų. Trumpai aptarsiu dviejų pagrindinių – ešerių ir kuojų gaudymo senvagėje subtilybes.
Senvagių ešeriai
Ešeriai senvagėje būna dviejų rūšių – vadinamieji vietiniai ir atplaukiantys iš pagrindinės upės. Vietiniai ešeriai paprastai nebūna labai dideli – retai pagauni didesnių kaip 100 gramų. Užtat juos senvagėje rasi praktiškai visuomet. Tuo tarpu atklystantys iš upės pamedžioti ešeriai, išsiskiriantys kita spalva ateiviai – sunkiau nuspėjami. Užtat jie būna daug didesni ir dažnai jų pagauni ir ne po vieną. Didžiausias ešerys, kurį iki šiol pavyko pagauti senvagėje svėrė apie kilogramą. Per pus mažesnių pagaunu ganėtinai dažnai.
Ešeriai senvagėje, kaip ir ežeruose, elgiasi panašiai. Kai jie medžioja – užveja mailių į pačias seklumas ir gali jų pagauti vos ne sprindžio gylyje. Kai ledas nestoras ir skaidrus – kartais savo akimis matai visą procesą. Beje, renkantis vietas ešerių medžioklei, esu pastebėjęs, kad mailiuko visada būna daugiau toje senvagės dalyje, kurią daugiau ir ilgiau apšviečia saulė. Šešėlyje būti mailius nemėgsta ir nenuostabu, kad ieškantys grobio ešeriai elgiasi taip pat.
Kai dryžuočiai nemedžioja, tuomet tūno giliau, duobėse, ties staigesniais senvagės posūkiais, susiaurėjimais, ties įvairiomis slėptuvėmis – prie įvirtusių medžių, žolių kupstų, kitų priedangą teikiančių vietų. Visur kur yra nors šiek tiek gylio, yra kur pasislėpti ir iš kur puldinėti mažesnes žuvis. Ešeriams senvagėse paprastai būdingi keli suaktyvėjimo, ar kaip žvejai vaidina – „pakilimo‘ etapai. Paprastai jei aktyvias medžioja seklumose anksti ryte ir pavakaryje, o dieną tenka jų ieškoti slėptuvėse.
Kadangi šie plėšrūnai senvagėse paprastai medžioja nedidelį mailiuką, tai žvejoti jas čia perspektyviausia labai nedidelėmis blizgutėmis. Kimba, aišku, ir ant avižos. Vidurį žiemos gal net geriau, vis dėl to, avižėle aš dažniausiai senvagėse dažniau gaudau „baltą žuvį“ nei ešerius. Viliojant ešerius, ne taip retai pasitaiko pagauti ir vieną kitą lydekutę, tačiau jos čia kaip taisyklė čia nebūna didelės. Stambios lydekos į senvages paprastai užsuka tik pavasarį, ieškodamos povandeninių žolynų nerštui.
Kuojos
Kuojos senvagėse dažniausia būna gilesnėse vietose nei ešeriai – jas paprastai randi pačioje buvusioje vagoje ar dažniau – ties jos kraštu, arčiau senvagės vidurio. Ypač tą galimą paakyti antroje žiemos pusėje ir pavasarį. Ir vis dėl to, stambiausios kuojos dažniausia užkimba sekliau, t.y. ten, kur maitinasi: prie kokio žolynų pakraščio ar nuskendusio kelmo, tarpe tarp žolių, kur gylis gali nesiekti ir 30 centimetrų.
Stambiausią kuoja, kokią iki pavyko ištraukti Senvagėse svėrė apie 800 gramų. Nors daugybę kartų teko pralaimėti dvikovas su panašiomis, o gal ir dar didesnėmis „motinėlėmis“ ir prarasti avižėles. Nieko čia keisto – gaudai plonais valais, o gylis juokingai mažas. Aišku, bandau su tuo kovoti naudodamas patobulintas balalaikas, su gerai veikiančiu ritelės prasisukimu, montuodamas ilgesnius ir elastingesniu jų strypelius, bet ne visada ir tai padeda. Gaudant sekliai užkibusi stambi raudonakė paprastai iškart „paprašo“ iš ritės poros metrų valo. Labai svarbu prieš gaudant išsigręžti eketę tokią, kuri neturėtų aštrių kampų ir briaunų – į jas žuvys dažniausia ir nupjauna valą.
Nepaistant visų problemų, kartais pavyksta pagauti kokias penkias tokias kuojas gerokai virš 0,5 kg – tokia diena įsimena ilgam ir verčia ten važiuoti dar ir dar.
Jei vanduo senvagėje skaidrus – tenka naudoti pačius ploniausius valus – 0,07-0,08 mm. Valo storiui kuojos labai jautrios. Tačiau jei yra atlydys ir eketėse vanduo tamsus – drąsiai valą storinu iki 0,11 mm – lamingai pasibaigusių dvikovų skaičius išauga keleriopai.
Visą žiemą senvagėse gaudant kuojas ir kitą ‚baltą‘ žuvį neblogai veikia jaukas, ypač jei ten yra srovė. Jaukinti geriau ne šėryklėle, o leidžiant jauko šleifą iš toliau link eketės – plačiai pasklidęs jaukas iš toli privilioja žuvis. Nors atvirai pasakius, pats jauką naudoju tik paskutiniu atveju, jei niekaip kitaip nesiseka pagauti. Mat jaukas paprastai suvadina prie eketės smulkesnę ir vidutinė žuvį –laimikyje pradeda vyrauti iki 100 g. sveriančios kuojytės. Gali jų pritraukti daug, bet kas iš to. Mane labiausia domina stambesnių žuvų gaudymas – važiuoju čia tikslingai paieškoti didesnių egzempliorių.
Pagrindinį kuojų racioną čia sudaro įvairūs srovės nuo žolių ar paties ledo plaunami vabaliukai ir kiti žemės ir vandens gyviai. Todėl tradicinės musės ar uodo trūklio lervos čia žvejojant tikrai nėra pats geriausias pasirinkimas. Aš mėgstu senvagių kuojas aktyviai žvejoti plika avižėle be masalo, imituojančia kažkurį iš tų gyvių. Vietiniai tokias avižėles vadina „bužiukais“ – tai juodos ar rudos spalvos masalai, turintys varinį ar sidabrinį pilvelį ir specialią formą. Kuojos, ypač pavasarį čiumpa juos daug noriau nei trūklius.
Beje, prie pastarųjų žuvis senvagėje taip pat nesunku pripratinti jaukinant. Viena įdomiausių senvagių keistenybių, kalbant praktiškai apie visas žuvis – žuvys čia visada teikia pirmenybę miniatiūriniams masalams. Jeigu gaudant kur kitur dažniausiai ant avižėlės veriame 2 – 3 ar daugiau uodo trūklio lervų, tai žvejojant senvagėje veiksmingiausia viena nedidelė lervutė, užverta per galvutę prie kuo mažesnės avižėlės.
Kitas skirtumas tarp žvejybos senvagėje ir kokia me ežere – virpinimo intensyvumas. Senvagėse tiek ešeriai, tiek ir kuojos nemėgsta intensyvaus „sportinio‘ avižėlės virpinimo, daugelio pamėgto gaudant ežeruose ar tvenkiniuose. Truputį stipriau pavirpinai – ir žuvis pasibaidė. Žvejodamas skaidriame vandenyje ne kartą stebėjau tokį procesą. Nuleidi avižą – atplaukia graži kuoja pažiūrėti, tik smarkiau ją suvirpini – iškart apsisuka ir nuplaukia. Daug kas to nesupranta, todėl tenka stebėti daug žvejų, nulipančių nuo ledo su varganu laimikiu, nors tą dieną tikrai kibo neblogai.
Kuojas ir kitas žuvis čia geriau vilioti taip pat, kaip ir žvejojant upėje – lėtais plastiškais judesiai pakelti avižėlę ir vos vos judinant sargeliu – ją nuleisti.
Kai kuojos ožiuojasi ir visai nenori kibti, tenka jas žvejoti užsidėjus pačią mažiausia juodos spalvos avižėlę, ploniausią valą ir leidžiant jai kuo toliau nusklęsti prie eketės. Žuvys į ją vis tiek reaguoja, tik pats kibimo momentas būna labai trumpas – kuoja masalą įsiurbia ir iškart paleidžia, įsiurbia ir iškart paleidžia. Svarbu pataikyti momentą užkirsti, kai ji laiko masalą burnoje.
Kartais geriau veikia kitas metodas – nuleidi masalą ant dugno, pavirpini ir vėl guldai ant dugno. Beveik visada senvagėje žuvys kimba ne lenkdamos, o ištiesdamos sargelį. Todėl prisieina gamintis specialius sargelius, geriausia rodančius būtent tokį kibimą.
Dažniausia senvagėse žvejoju dvejomis meškerėlėmis – vieną, su ilgesniu sargeliu pastatau ant ledo, nuleidęs masalą ant dugno, su kita žaidžiu. Pagal rezultatus matau, koks metodas šiandien geriau veikia.