Spragsint laužiukui priešais, kunkuliuojant upei, besibraunančiai per susiaurėjimą už nugaros, prisikirtus skaniai pasikeptos karkos ir atsikimšus skanaus alaus – nusprendžiau aprašyti šios dienos žvejybą dar šiandien. Įspūdžiai dar švieži, o ir atsidarymas buvo superinis.
Iš ryto Gedui įvažiuojant į mano kiemą Vilnius dar buvo apgaubtas miglos, kuri nesisklaidė nei važiuojant upės link, nei atvykus paupin. Gamta dar nesugniaužta rimto įšalo, bet sniego, žinoma, daugiau nei aplink miestą. Kaip aš laukiau šito momento, kuomet vėl galima susidėti UL spiningiuką, aptarti ir nuspręsti – kokį gi masalą pirmą dėtis, padaryti keletą kadrų.
Atvažiavus paupin ir pradėjus šią malonią rutiną – tolumoje išgirdome šuns lojimą, kuris vis artėjo mūsų kryptimi. Netrukus pamatėm per laukus tiesiai į mus raunantį kiškį ir iš kart supratome kame reikalas. „Zaicas“ tik mus pamatęs (visai prie pat) stačiu kampu movė kairėn į pušyną. Po akimirkos pasirodė ir medžiotojų šuo, kuriam mes visiškai sugadinom reikalus. Kol užsivilkom bridkelnes ir susirišom spiningiukus – šunėkas uostinėjo aplink, ieškodamas kiškio kvapo ir, galiausiai radęs, nulėkė jam iš paskos. Neabejojom, kad kiškis sulauks naujų metų taip pat, nes per tiek laiko jau turėjo būti toli toli.
Po akimirkos mes su Gedu jau prie upės, kuri gerokai pakilus, tačiau pakankamai skaidri. Tokio pats tas skaidrumo, kuriame upėtakis turėtų dar visai gerai įžiūrėti masalą ir mažiau baidytis žmogaus siluetų. Pradedam apmėtyti palei krantus esančius paplovimus eidami pasroviui. Orelis ūkanotas, kybo tirštas rūkas, drėgna, bet su keliais megztiniais – pats tas. Gal koks penktas ar šeštas lenkų rankų darbo sunkios vartiklėlės metimas kiek toliau nuo kranto ir pajuntu silpną dunkstelėjimą.
„Žolė“ buvo pirma mintis, bet užmetu ton pačion vieton ir ties ta pačia žolės vieta – pristabdau vartiklę ir labai lėtai ritės rankenėlę pradedu sukti vėl. Kotas staiga sulinksta ir anam gale pradeda muistytis upėtakis. Nesmūgiavo, tačiau kovojo ne kaip įprasta žieminiam, po neršto nusilpusiam. Išsitraukiu ir Gedas jau bėga link manęs. Pafotkinam trisdešimtuką ir paleidžiam atgal. Nerealu. Toks tamsus, juodadėmis ir visai neaplipęs kirmėlėm beigi visiškai ne kūdas. Pirma žuvis pirmą sezono dieną per gal pirmas penkias minutes ir dar tokia graži!!!
Patenkintas vartikle nusprendžiu jos nekeisti ir pasileidžiam upe žemyn. Gedas pagrinde laimę mėgina duobėse naudodamas mažą ryškų pink guminuką nesunkia galva ir ieškodamas žuvies labiau ties dugnu. Aš jau patenkintas, žūklė jau dabar super sėkminga. Taip momentaliai atsidaryti naujo sezono man dar niekada nėra pavykę, tad atsipalaidavęs toliau ramiai mėtau vartiklėlę ties kranto paplovimais ir visiškai sraigės greičiu traukdamas ją prieš srovę. Kadangi jos darbas labai agresyvus, tai viską padaro pati srovė, mano reikalas tik pakankamai ją užskandinti.
Padaręs vieną įprastą metimą labai greit pajuntu, kad masalas užkibo už dugno žolės. Smarkiau timpteliu – ir sistema iššauna, palikdama dirbančiąją vartiklėlę dugne. Susikeikiu rusiškai mintyse. Mat šiandien išmėginau naują mazgą, rišdamas fluorkarboninio valo atkarpą prie savo pintuko. Nutrūko būtent per mazgelio vietą. Velnias, pirmas blynas prisvilęs, o taip gaila buvo tos vartiklės. Nusprendžiau rankų nenuleist ir nuėjęs iki vietos, kur vidury upės, mano įsivaizdavimu, turėjo būti vartiklė atidžiai nužvelgiau dugną ir iš kart pamačiau spindintį mažą taškelį žolėse. Akurat, vartiklė – išgelbėta. Na, ir sekas man šiandien.
Leidžiamės toliau ir koks geras trijų valandų tarpas abiems visiškai ramutis. Tik tolumoje karts nuo karto pasigirsta medžioklinis šautuvas ar praskrendančių gulbių sparnų mostai. Tokia ramuma irgi gerai. Aš jau nieko daugiau ir nesitikiu, man viskas super gerai, bet va norėtųsi dar, kad Gedas bent ką užkabintų. Jis pagaliau pasikeičia guminuką vobleriu. Medituojam toliau. Galvose švilpia vėjas, šniokščia upė, nėra daugiau nieko. Užtenka pabūt gamtoj, gal net nebūtinai su meškere, nors tai suteikia dar milijoną žavesio taškų meditacijai. Leidžiamės kaip visada lankais kits kitą aplenkdami.
Ties vienu gražiu posūkiu pamatau, kaip Gedas pradeda apmėtyti gilią jame esančią duobę. Priėjęs jam iš galo dar užklausiau ar neapmėtė jis įėjimo į tą duobę. Gaunu patvirtinimą, kad ta vieta tikrinta nebuvo ir iš kart metu gan toli nuo savęs vos vos toliau nuo kranto išgraužos. Pradedu lėtai trauktis ir po keleto akimirkų kotas labai užtikrintai sulinksta, prievartaujamas duobės šeimininko. Dar akimirka ir pamatau žvakę, po to antrą. Kiek pasitraukiu savęs link – upėtakis kala ir trečią žvakę. Eina kaip psichas. Šitas jau rimtesnis ir dar stipresnis. Visiška jėga. Prisitraukus – greit pasifotkinam ir paleidžiam 35 cm kovotoją namo. Nusipelnė to bičiukas. Gal dar susimatysim. Irgi labai gražus ir net riebokas. Laimė veržiasi iš vidaus riksmu.
Darome išvadas, kad upėtakiai sėdi ne duobėse, kaip įprasta silpniems ir alkaniems žieminiams margiams, o kaip tik sraunesnėse vietose beigi išgraužose. Šitas ir šovė iš kairėje esančios išgraužos. Žūklė visai nepanaši į žieminę, nerealu. Praeina dar keletas tylių valandų ir, aš jau buvau sugalvojęs, jog reikia keisti masalą, kai pasikabino ir trečias upėtakis. Irgi toks pats energingas, veržlus ir neaplipęs kirmėlėm nuo ilgo stovėjimo. Pamatuojam – 28 cm. Smagu susikauti ir su tokiom žuvim, kai naudoji trumputį UL spiningėlį.
Dar prasieiname valandėlę, bet Gedui jau užknisa ir nusprendžiame keliauti mašinos link, o tada pervažiuoti į vietą kur ir įkūrėme šią stovyklavietę, iš kurios dabar ir rašau. Gaila, kad kolegos spiningėlis taip ir nebuvo sulenktas, nors kartą masalą ir vijos 25-tukas, tačiau įkalbint stverti nepavyko.
O dabar va keletas valandų ir sutiksime naujuosius, atvažiuos Evelina su šampanu, iššausime raketą kažkur giliuose miškuose tolokokai nuo civilizacijos, pagalvosim apie ateinančių metų žūkles ir žygius, pasvajosim apie lašalus, pasikepsime ką nors skanaus lauže ir po palapines. Va toks vat mūsų atsidarymas ir naujų metų sutikimas. Pavydėkit, nusidėjėliai!
