Tam, kad tinkamai pasirinktume masalą žieminiam upėtakiui, visų pirma reikėtų pažvelgti į pačią žuvį ir upelį, kuriame ji gyvena. Upėtakiai po neršto yra išvargę, pasitraukę į ramesnius ruožus ir nesivaiko bet ko, ką pamato vandenyje. Tiesą sakant, nelabai ką jie ir pamato – nei vabzdžių, nei varlių, gal tik viena kita žuvelė praplaukia pro šalį.
Tad jei tokią upėtakio aplinką pradėsime drožti besisukančiomis blizgutėmis, aktyviai dirbančiais crank tipo vobleriais ar kitais agresyviais masalais, upėtakį greičiau nubaidysime, nei suviliosime.
Tas pats ir su masalų spalvomis. Jei vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, artėjant nerštui, upėtakiai buvo nusiteikę agresyviai ir noriai vaikėsi įvairius provokuojančių spalvų masalus, dabar kur kas geresnių rezultatų duoda natūralios spalvos.
Pirmas masalo pasirinkimas žieminėje upėtakių žūklėje – minnow tipo vobleris. Neverta nusimažinti ir kabinti mažesnį nei 5 cm vobleriuką, geriau ir dar didesnis – 6-8 cm masalas. Upėtakis dabar nori atgauti per nerštą prarastas jėgas, todėl mažyčio vobleriuko gali ir nepulti – kam jam vaikyti kąsnelį, kuris net neatpirks per ataką išnaudotos energijos.
Voblerių spalvas, kaip ir minėjau, geriau rinktis natūralias, primenančias tas žuveles, kurios natūraliai vis pasirodo upėtakio aplinkoje, - upėtakiukus, kiršliukus, raines, kūjagalvius, gružlius. Žinoma, jei vanduo labai drumstas, galima dėti ir ryškesnį masalą, kad upėtakiui jis būtų lengviau pastebimas.
Guminukai – taip pat puikus masalas upėtakių sezono pradžios masalas, nors Lietuvoje ir retai naudojamas gaudant šias žuvis. Tik dabar aš kalbu ne apie tradicinius riperius ir tvisterius, o apie tuos silikoninius masalus, kurie imituoja kitokį upėtakių maistą – vėžiukus, dėles, sliekus. Tokius masalus upėtakiui galima pateikti itin natūraliai, ilgiau palaikyti vienoje vietoje šalia potencialios žuvies buveinės. Dažnai to ir tereikia, kad išprovokuotume upėtakį atakai.