Sidabrinis karosas gyvenimo būdu panašus į paprastąjį karosą, bet dėl spartesnio augimo dažniau auginamas tvenkiniuose. Jis įleistas į kai kuriuos ežerus, užtinkamas ir Nemune. Sidabrinio karoso šonai yra sidabrinės spalvos, snukis smailesnis, pilvo ertmės plėvė yra juoda (paprastojo karoso ji šviesi). Sidabrinio karoso tikroji tėvynė – Tolimieji Rytai.
Įdomu, kad Europoje gyvenantieji sidabriniai karosai yra beveik išimtinai patelės. Ši karoso rūšis gali gyventi tik ten, kur yra paprastųjų karosų arba karpių, kurių patinai apvaisina sidabrinio karoso patelių ikrus.
Kaip gaudyti?
Karosai pradeda imti masalą gegužės mėnesį; labai gerai ima prieš pat nerštą, kai susirenka į didelius būrius, ir tuojau po neršto. Po neršto pirmąsias 10 – 20 dienų karosai gerai ima įvairų masalą. Vėliau kimba blogiau, tačiau jie gaudomi iki spalio mėnesio.
Vasarą kibimas pastebimai kinta. Geriausiai kimba nuo aušros iki 10 – 11 vai. ryto. Saulėtą dieną sėkmingai meškeriojamas pavėsyje iki 2 m gylyje. Pavakaryje iki sutemų kimba blogiau negu ryte. Šiltomis dienomis kimba geriau, negu keičiantis orui. Artėjant rudeniui, karosas kartais ima masalą visą dieną. Žymiai blogiau kimba, kai atšąla oras ir pučia stiprus vėjas. Karosas paprastai užtinkamas įvairiuose vandens sluoksniuose, vidurdienį dažnai plaukioja arti vandens paviršiaus, laikosi arčiau vandeninių augalų, vakare artėja prie krantų.
Žvejojamas per visą dieną. Jis yra savotiškai užgaidus masalo atžvilgiu: vieną dieną jis noriau ima slieką, antrą dieną – duoną, trečią – uodų lervas ir t. t. Todėl, vykstant žvejojant karosus, patartina apsirūpinti įvairiais masalais. Būdinga tai, kad karosą galima meškerioti ir dugne, ir viduriniuose vandens sluoksniuose, ir arti vandens paviršiaus.
Žymiai našiau karosas meškeriojamas jaukinant. Jauku naudojami sliekai, trūklio lervos, grikių košė, duona, bulvės. Jaukinama švariose vietose, kad masalas negrimztų į dumblą.
Karosas meškeriojamas ir plūdine. Masalas – sveiki arba supjaustyti sliekai, trūklio lervos, duona, kvietinė tešla, žirniai. Masalas turi gulėti švarioje vietoje (jei gaudoma dugne), arti augalų. Kadangi karosas yra tingus ir nejudrus, todėl ir jo gaudymas nėra patrauklus, nors ir savotiškai įdomus. Žvejų jis nelabai mėgstamas dar ir dėl to, kad dažniausiai kimba smulkūs karosai.
Nors karosas kimba labai lėtai ir vangiai, bet jis beveik visuomet ima masalą; pagriebtą masalą meta retai. Karoso ėmimą ne visuomet lengva pastebėti, nes jis judina plūdę įvairiomis kryptimis labai pamažu ir nežymiai traukia į save. Kai plūdė jau pradeda slinkti į šoną ir grimzti, reikia švelniai užkirsti. Užkirstas karosas gana smarkiai priešinasi, bet ištrauktas į vandens paviršių pavirsta ant šono ir lengvai pasiduoda. Pritrauktus arčiau savęs karosus reikia semti graibšteliu, nes silpnos jų lūpos dažnai išplyšta. Karosas yra labai gajus – pintinėje su šviežia žole jis išbūna gyvas apie parą, o smulkūs karosai yra puikus masalas plėšrioms žuvims gaudyti.