Šiek tiek apie vyresnįjį ešerio pusbrolį: kaip jį gaudyti?

Žinoma, tai sterkas. Neaprašinėsiu jo gyvenimo būdo – apie tai jau ne kartą buvo kalbėta. Pasvarstysiu apie meškerio¬jimą, nes toli gražu ne visi žvejai žino, kaip sterką sugauti, o sugauna dažniausiai atsitiktinai, meškeriodami kitas plėšrias žuvis.

Spiningas galėtų būti šiek tiek lengves­nis, negu tas, kuriuo gaudome lydekas. Ri­tė neinercinė, valas 0,25 – 0,3 milimetro. Mat sterkas nelabai priešinasi, tad ir sto­ro valo nereikia. Geriausiai tinka nedide­lės siauros sidabriškai baltos besivartančios blizgės, sveriančios 3 – 12 gramų ir 3,5 – 7,5 cėntimetro ilgumo. Gana paplitusios ,,Heinz” tipo blizgės ir jų analogai.

Upėse sterkai pasirenka gilesnes sietu­vas, akmenuotas vietas žemiau rėvų, du­burius. Srovė ten paprastai būna priguldžiusį įvairių kerplėšų, tarp kurių ir slaps­tosi sterkai. Suprantama, tokiose vietose sterką pagauti spiningu nelengva, nes bliz­gę reiktu traukti prie pat dugno, retkar­čiais paguldant ant jo. O paguldžius ne visada pavyksta pakelti – žiūrėk, kabliu­kai jau ir įstrigę į kokį nors kelmą, storą įmirkusią lentą, šiekštą, bet tokia jau spiningautojo dalia.

Sterkus gundo blizgė, traukiama „eglute”. „Eglutei” prityrę spiningautojai pasidaro specialias sterkines blizges, kurių svorio centras yra apačioje, o vietoje trišakio įlituojamas dvišakis ar menkinis vienšakis kabliukas, papuoštas raudonų siūlų kuokšteliu. Tokia blizgė meškerioti „eglute” labai tinka, nes kabliukų gyliai beveik visada būna nukreipti viršun.

Nemune ir Kuršių mariose sėkmingai gaudau sterkus nedidele besisukančia bliz­gute, kurią pasidariau pats. Ji net pato­gesnė už besivartančias, nes besisukantis lapelis pirmiau negu kabliukai paliečia kliuvinį ir šiek tiek kilsteli kabliukus nuo jo. Be to, besisukančią blizgę galima traukti lėčiau, negu besivartančią. O tai svarbu, nes sterkas ne toks jau dide­lis smarkuolis. Jis dar greičiau susigundo besisukančia blizgute, jei ant kabliukų už­kabinta žuvelės imitacija.

Čekijos spiningautojai vietoje blizgės dažnai pri­kabina didelį dirbtinį slieką su pavadėliu ir svareliu. Volgos spiningautojai prie pa­grindinio valo gale esančio suktuko riša trikampi svarelį su plieniniais „ūsais”, pastumiančiais nuo kliuvinių. Aukščiau jo – du pavadėliai su muselėmis, padaryto­mis iš juodų siūlų šluotelių ir balto kembriko gabaliukų, užmautų ant kabliukų ko­telių. Sterką galima sugauti net museline meškere, naudojant sunkius streamerius ir skęstantį valą. Dugnu muse­lė traukiama labai lėtai.

Jeigu pasitaiko dienos, kai sterkai ne­žiūri į dirbtinius masalus, galima paimti žuvies gabaliuką, išilgai perpjautos aukš­lės puselė užkabinama ant kabliuko ir lėtai traukiama dugnu. Jei srovės nėra, galima nė svarelio nenaudoti.

Nemuno žemupy ir Kauno marių aukš­tupy meškeriotojai gana sėkmingai sterkus gaudo blizgiaudami lyg žiemą, tik iš val­čių. Reikalingas kiek trumpesnis spinin­gas, 4 – 8 centimetrų ilgio blizgė su rau­donų siūlų barzdele. Blizgė paguldoma ant dugno ir neplačiu mostu pakeliama. Jei blizgiaujama iš dreifuojančios valties, geriau tinka blizgė su svorio centru apa­čioje arba horizontali blizgė. Jos rečiau užkliūva. Šilutiškiai, šitaip meške­riodami, sterkus vilioja stambia aviža, ant kabliuko užkabinę mažą žuvelę ar naktinį slieką.

Sterkai taip pat gaudomi plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis. Laimikiai būna didesni, negu žvejojant dirbtiniais masa­lais, plūdinės meškerykotis turi būti gana standus, ritė geriau neinercinė, valas – toks pat, kaip ir spiningaujant. Metalinis pavadėlis nebūtinas. Svarelis – nedide­lė slankiojanti slyvelė, plūdė mažesnė ne­gu lydekinių meškerių. Geriau imti stipresnius vienšakius negu dvišakius ar trišakius kabliukus, nes vienšakiai nekliu­do sterkui ryti masalą.

Gyva žuvelė (aukšlė, gružlys, ešeriukas) kabinama že­miau nugarinio peleko arba už lūpų, iš apačios pradūrus abi. Masalas turi plau­kioti per 30 – 50 centimetrų virš dugno. Dunojaus meškeriotojai sterkus gaudo pa­prasta, iki 6 metrų ilgio, bambukine meš­kere be ritės. Meškerės valo ilgis lygus jos pačios ilgiui ar net šiek tiek trumpes­nis. Šitaip jau gaudo ir jurbarkiečiai.

Šito­kia meškerė patogi tuo, kad galima nu­leisti masalą stačiai žemyn virš kerplėšų ir nuosekliai išbandyti visas vieteles. Ster­kai priešinasi vangokai, tad ir tokia meš­kere juos nuvarginti nesunku. Sterkas griebia ir negyvą žuvelę, net geriau negu gyvą, tik ji turi gulėti ant dugno. Sterkų gaudymo specialistai teigia, kad stambūs sterkai kaip tik labiau mėgsta negyvas žu­veles. Beje, norint sugauti rekordinį ster­ką, ant kabliuko geriau kabinti plakį.

Sterkai meškeriojami ir dugninėmis meš­kerėmis, masalui imant gyvas ir negyvas žuveles. Daugiau laimikių pasitaiko, gaudant judria dugnine, mat galima išžvalgyti didesni plotą. Užmetus masalą, jam leidžiama pagulėti dugne, paskui, pa­lengva vyniojant valą, tie masalo „pogu­liai” kartas nuo karto pakartojami.

Ežeruose sterkus gaudome panašiai, kaip ir upėse. Iš viso sterkai mėgsta tuos ežerus, kurių gylis 6 – 12 metrų, dugnas gana kietas, tik vietomis dumblėtas, o vanduo neskaidrus. Gaudant plūdine meš­kere nuo kranto, reikia ilgesnio meškery­kočio ir neinercinės ritės, nes tenka to­lokai mesti masalą. Iš valties pakaks trum­pesnės meškerės.

Kai sterkai nenoriai griebia masalą, geriau jį nuleisti per met­rą nuo dugno. Kai sterkai smarkiai me­džioja, juos geriau gaudyti viduriniuose vandens sluoksniuose. Ežeruose ypač gerai matyti, kaip sterkai kimba. Pagriebusi ma­salą žuvis kiek paplaukia šonan, panardi­nusi plūdę. Po to sustojusi pradeda sukti žuvelę galva savo ryklės pusėn. Tuo metu plūdė juda, šokinėja. Sterkui pradėjus ry­ti, pats laikas pakirsti. Tačiau labai sku­bėti neverta. Ir dar vienas patarimas: jei ežeras banguoja – sterkai geriau kimba viduriniuose vandens sluoksniuose, jei ra­mus – prie dugno.

Ežeruose galima gaudyti ir dugninėmis meškerėmis, masalui naudojant gyvą žu­velę. Didelio svarelio nereikia – pakaks ir standartinės slyvelės. Kabliukas vienšakis. Užmetus masalą, ritės lankelio už­daryti nereikia – tegul valas laisvai ka­bo. Sterkui sugriebus masalą, valas prade­da palengva slinkti. Tuo metu reikia pa­imti meškerę į ranką ir laukti, kol valas nustos slinkęs (žuvis pradeda ryti laimi­kį). Tai geriausias momentas pakirsti. Eže­ruose taip pat galima gaudyti ir stambia aviža su mažytėle žuvele ar žuvies uo­degėle ant kabliuko.

Įdomu sterkus gaudyti ir žiemą. Gaudy­mo būdai panašūs į tuos, kuriais gaudome vasarą iš valčių. Žieminės meškerės vir­šūnėlė turi būti standesnė negu ešeriams – sterko žabtai kietesni. Valas gali būti kiek plonesnis – 0,2 – 0,25 milimetro. Bliz­gės gana didelės – 5 – 8 centimetrų ilgio, sidabriškai baltos arba dviejų spalvų – sidabriškos ir geltonos.

Prie kabliukų rei­kia pririšti raudonų siūlų, Blizgiaujama palengva kilnojant blizgę prie dugno. Kai ji nukrinta dugnan, palengva velkama prie aketės. Sterkai gaudomi ir stambiomis avižėlėmis su žuvies gabaliuku, ant kabliu­ko. Avižėlė, kaip ir blizgė, palengva kil­nojama prie dugno. Jei sterkai nenoriai kimba, patartina kilnojant pakratyti.

Kuršių mariose dabar paplito dar vienas gaudymo būdas – su stintos galva. Ant jau minėtos poledinės blizgės kabliuko kabinama stintos galva su „fantazija” – vidurių liekanomis. Kad sterkas jos ne­nuplėštų, reikia pririšti prie kabliuko. Tu­rėdama tokį masalą, blizgė jau nebežaidžia. To nė nereikia. Kartas nuo karto pa­keliamą masalą sterkas griebia labai go­džiai. Kai sterkai smarkiai medžioja, jie masalą griebia staigiai trūktelėdami.

La­bai įdomu žiūrėti, kaip kimba aptingę ster­kai. Štai valas vos pastebimai pasislinko prie aketės krašto ir vėl grįžo atgal. Tai sterkas priplaukė prie masalo ir iš iner­cijos pastūmėjo snukiu. Po kiek laiko va­las pradeda timpčioti, tarsi dyglė trūklį čiulptų. Tai sterkas ėmė stintos galvą čiaumoti. Kiek palaukus, galima pakirsti.

Kaip ir vasarą, traukiamas sterkas ne­labai priešinasi, tik iš pradžių kartais bū­na sunku pakelti nuo dugno.

Pusiaukelė­je arba prie ledo sterkas dažnai atsikabina. Vadinasi, buvo blogai pakirstas ir prasi­žiojęs išleido masalą iš nasrų. Tokiu atve­ju reikia greitai vėl nardinti blizgę aketėn, nes sterkas čia pat sukinėjasi, ieško­damas „pabėgusio” laimikio.

Po ledu galima žvejoti ir plūdine meš­kere, ant menkinio kabliuko užkabinus gyvą ar negyvą žuvelę, jos dalį.

Nors sterkai ir godūs, bet labai įnoringi. Kartais per visą dieną nė vienas masalo nepajudina. Sterkai, kaip žinome, gyvena būriais. Sugavus vieną, vietos keisti ne­reikia – turėtų kibti daugiau.