Mažesnėse upėse žvejojantys meškeriotojai jau ne kartą kreipėsi klausdami kaip vadinti jų laimikį. Jeigu atskirti lašišą nuo upėtakio keblumų žvejams nekyla, tai toje pačioje upelėje sugautas šlakis ar upėtakis neretai kelia klausimų. Neilgai trukus ir internetinių portalų diskusijose užvirę ginčai – kada upėtakis tampa šlakiu, o kada pastarasis virsta upėtakiu. Vieni žvejai savo nuomonę grindžia žuvies kūno spalva, kiti sieja su metų laiku, treti įrodinėja dydžio skirtumus ar remiasi dar kitais tik jiems priimtinais kriterijais. Tad atsakyti, kas yra margasis upėtakis, o kas – šlakis pabandysiu iš ichtiologo varpinės.
Visų pirma, šiek tiek sausos informacijos, be kurios niekaip neapsieisime.
Žvelgiant iš taksonominės pusės, upėtakiai (te atleidžia man kritikai, kad šį terminą naudosiu kaip bendrinį pavadinimą, kalbėdamas apie šios rūšies kompleksą) priklauso lašišažuvių (Salmoniformes) būrio, lašišinių (Salmonidae) šeimos, paprastųjų lašišų (Salmo) genčiai. Upėtakis (Salmo trutta) – tai plačiai paplitusi polimorfinė rūšis, kurios zoogeofrafinis arealas apima kone visą palearktinę sritį, o rūšies polimorfiškumas lemia tai, kad upėtakiai gali gyventi ir upėse, ir ežeruose bei jūrose. Viena būdingiausių savybių šiai rūšiai yra būtent įvairių ekologinių formų, t.y., sėslių ir migruojančių populiacijų egzistavimas.
Rūšies kompleksą tyrinėjantys mokslininkai išskiria į 3 pagrindines ekologines grupes / formas:
ežerinis upėtakis (Salmo trutta lacustris) – tikslumo dėlei pasakysiu, kad pastarasis mūsų ežeruose neaptinkamas ir labiau būdingas kalnų ežerams ar šiaurinėse rūšies arealo dalyse (pvz. Skandinavijos pusiasalyje).
Margasis upėtakis (Salmo trutta fario) – gėlavandenė forma, visą gyvenimą praleidžianti gėluose vandenyse.
Šlakis arba jūrinis upėtakis (Salmo trutta trutta) – tarp gėlo ir sūraus vandens migruojanti rūšis, neršianti gėluose vandenyse, o maitintis plaukianti į sūrius vandenis.
Filogenetiniu požiūriu šis rūšies kompleksas dar labai jaunas, o susiformavęs polimorfiškumas rūšies viduje, ypač kalbant apie atsiradusią diadrominę migraciją (tarp sūraus ir gėlo vandens), geriausiai aiškintinas kaip organizmo prisitaikymas ar perėjimas į kitą rūšies išsivystymo lygį pakitus biologiniams poreikiams ar kaip prie-adaptacija pasikeitus gamtinėms sąlygoms.
Puikus to pavyzdys – rytinėje Baltijos pusėje susiformavusios populiacijos, kurių evoliucijai lemiamą poveikį darė paskutiniųjų apledėjimų padariniai. Tikėtina, kad slenkančių ledynų dėka formavosi uždaros, migruoti negalinčios, margųjų upėtakių populiacijos. Tokią prielaidą iš dalies patvirtina ir genetiniai tyrimų duomenys. Lietuvoje daugiau nei prieš dešimtmetį E. Leliūnos ir šio straipsnio autoriaus atliktų DNR polimorfizmo šlakių ir margųjų upėtakių tyrimai parodė, kad aptikti vienodi haplotipai, būdingi abiejų upėtakio formų (šlakių ir margųjų upėtakių) populiacijoms.
Šiame rūšies komplekse susidariusius skirtumus vertinant biologiniu požiūriu galima teigti, kad migracija rūšies atžvilgiu tampa naudinga tik tuomet, kai migracijos pabaigoje gauta nauda viršija išlaidas patirtas migruojant. Migracijas galima aiškinti ir kaip ontogenetinių nišų pakeitimą. Pavyzdžiui, migracijos į jūrą (katadrominė migracija) esminis tikslas yra geresnės mitybinės sąlygos, t.y., migruoti į jūrą verta tada, kai „žinai“, kad augimo sąlygos ten ženkliai geresnės, o maisto daugiau.
Migracijos į upes (anadrominė migracija) tikslas – dauginimasis. Plaukti neršti šimtus kilometrų prieš srovę verta tada, kuomet „žinai“ kad upelių aukštupiuose gimę jaunikliai nebus suvalgyti kuojų ar neturės konkuruoti dėl maisto su gružliais ir šližiais, ar pan.
Taigi, nors rūšies skilimą į sėslią ir migruojančią formas greičiausiai nulėmė pasikeitusios gamtinės sąlygos (ledynai, klimato kaita, žemyno reljefo kitimas), biologinių poreikių tenkinimui būtinos adaptacijos čia taip pat ne mažiau svarbios.
Visgi, filogenetiniu ir biologiniu požiūriu labai artimos upėtakio formos skiriasi ne tik savo išvaizda ir gyvenimo būdu, tad trumpai apie skirtumus.
Ežerinis upėtakis (Salmo trutta lacustris) – šiame komplekse tai ko gero yra lengviausiai išskiriama forma, gyventi gėluose vandenyse. Ežeriniai upėtakiai prisitaikę gyventi stovinčiame vandenyje, o neršti migruoja prie ežero intakų ar neršia į ežerą įtekančiose upėse ar srauniose jo protakose. Ši forma gausiai sutinkama Skandinavijos pussiasalio ežerų sistemose ar kalnų ir priekalnių ežeruose vidurio Europoje. Mums artimiausia populiacija gyvena Peipaus ežere Estijos / Rusijos pasienyje.
Gali kilti klausimas, kodėl tokių žuvų neaptinkama Lietuvoje. Tai lemia tinkamų sąlygų nebuvimas: kadangi ežeriniai upėtakiai labai jautrūs vandens taršai ir didėjančiai eutrofikacijai, neigiamą įtaką jiems daro ir vandens lygio reguliavimas, į ežerus įtekančių upių patvenkimas uždarant migracijos kelius į nerštavietes. Daugumą upėtakių gyvenamų ežerų priskiriami mažamaisčių oligotrofinių – mezotrofinių ežerų kategorijai (tokių Lietuvoje beveik nelikę arba į juos įtekančios upės nepriskirtinos lašišinėms). Ežerinių upėtakių augimas ženkliai lėtesnis nei jūrinių brolių, bet panašus, o kartais net greitesnis nei upeliuose gyvenančių upėtakių, maksimalus dydis natūraliuose vandens telkiniuose 4 kg.
Margasis upėtakis ir šlakis – tai dvi ypatingai artimai susijusios ir nuolatos besikeičiančios formos. Nors literatūroje margasis upėtakis paprastai apibūdinamas kaip gėlavandenė rūšis sutinkama upėse ir pratakiuose vandens telkiniuose, nuo šlakio žvejų mėgėjų dažniausiai atskiriami sodresnių spalvų kūnu su ryškiomis įvairiaspalvėmis dėmėmis ir įprastai mažesniu dydžiu (išskyrus retas išimtis dydis iki 2,5 kg). Tuo tarpu šlakis apibūdinamas kaip tamsiai ruda, pilka ar sidrabrinė žuvis, viršijanti 3–4 ar net 7 kg svorį.
Žvejai linkę šias žuvis išskirti ir remdamiesi jiems priimtinais ekologiniais skirtumais, pvz. didesnėse upėse rudeninės nerštinės migracijos metu, ar žiemos pabaigoje sugaunami individai vadinami šlakiai, o vasaros metu mažuose upeliuose žvejojame marguosius upėtakius. Tačiau toks skirstymas gali būti tik sąlyginis ir nebūtinai teisingas. Rudeninio lašišinių žuvų monitoringo metu neretai sugaunami mažiau nei kilogramą sveriantys sidabriniai šlakiai, o uždarose Merkio baseino populiacijose pasitaiko ir daugiau nei pusantro kilogramo sveriančių margųjų upėtakių.
Nors šios formos ir buvo atskirtos remiantis ekologiniais skirtumais (kurie sąlygoja ir grįžtamus fiziologinius pakitimus, pvz. kūno spalva, apatinio žandikaulio formos kitimas ir pan.), t.y. margasis upėtakis vadintas sėslia, o šlakis migruojančia / praeive upėtakio forma, tačiau kaip rodo tyrimai - upėtakiai, neretai upėje praleidę 3, 4 ar net 5 metus gali migruoti jūrą (žinoma, jei tik turi tam galimybių) ir ten tapti tikrų tikriausiai šlakiais su visomis jiems žvejų priskiriamomis ypatybėmis – sidabriniu kūnu, labai greitu augimu ir t.t.
Analogiška situacija ir su šlakiais – po neršto dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasilikę upėje jie tampa panašūs į marguosius upėtakius, t.y. įgyja tamsią spalvą, ryškias kontrastingas dėmes, sėkmingai pereina į sėslų gyvenimo būdą ir „pamiršta jūrą“. Ko gero būtent toks yra ir oficialus J. Virbicko knygoje „Lietuvos žuvys“ minimo rekordinio 4,2 kg margojo upėtakio atvejis. Tokį šlakių „virtimą“ upėtakiais patvirtina ir S. Stakėno ir šio straipsnio autoriaus atlikti ženklintų žuvų migracijos tyrimai Neries ir Šventosios baseinų intakuose. Ne vienas ženklintas šlakis likdavo „vasaroti“ nerštinėse upėse, o tik po kelių metų vėl patraukdavo atgal į jūrą.
Daug paprasčiau gali būti įvardintos uždarose, su jūra nesusisiekiančiose populiacijose sugautos žuvys. Čia pagavę žvaigždžuvę drąsiai galėtume teigti, kad ant kabliuko papuolė būtent margasis upėtakis, nepriklausomai nuo jo dydžio. Puikų, tačiau tikrai ne sektiną, tokios populiacijos pavyzdį turime ir Lietuvoje – tai visas Merkio baseinas, nuo Baltijos jūros atskirtas Nemuno HES‘o patvanka.
Ne kartą esame iš žvejų mėgėjų gavę žinių apie Kauno mariose sugautus sidabrinius „šlakius“, deja, bet ir tokios stiprios lašišinės žuvys nėra pajėgios įveikti žmogaus pastatytos kone 45 metrus aukščio siekiančios užtvaros. Į klausimą, iš kur Kauno mariose atsiranda šlakiai atsakymas – labai paprastas. Tai iš aukščiau esančių intakų migruojančios dirbtinio veisimo, įveistos žuvys. Dar prieš pradedant migraciją šių žuvų organizmuose vyksta ženklūs pokyčiai padedantys pasiruošti ir prisitaikyti gyvenimui jūroje, vienas jų – tai kūno spalvos kitimas į sidabriškai pilką. Būtent todėl Kauno mariose pagauti „šlakiai“ tokie sidabriniai.
Ar galima pagauti sidabrinį šlakį vasaros sezonu Aukštaitijos upėse? Nors ankščiau mokslininkai kategoriškai neigdavo tokią galimybę ar šiuos atvejus priskirdavo ypatingai retoms išimtims, tačiau tyrimai atlikti sekant žuvis jiems implantavus aktyvaus atsako žymeklius parodė, kad neršti atplaukę šlakiai upėse gali „užsibūti“ net iki gegužės, o pavienių individų migracija į nerštavietes stebėta jau birželio mėnesio pabaigoje. Taigi, vasarą pagautas, sidabru tviskantis upėtakis priskirtinas jūrinei rūšies komplekso formai – šlakiui.
Taip dažnai minint šių žuvų spalvą kyla klausimas ar galima šlakį nuo upėtakio atskirti tik pagal kūno spalvą? Ir taip ir ne. Iš jūros atplaukusios subrendusios žuvys visuomet bus sidabriškos spalvos, o jų kūno raštas minimalus. Tokia pat, ar mažai pakitusi spalva išliks ir iki pat pavasarinės migracijos atgal į jūrą, tačiau vasaroti likęs šlakis greitai adaptuosis prie vietos sąlygų ir kelis kilogramus sveriantis sidabrinis šlakis taps tikru marguoju upėtakiu, įgis tamsią kūno spalvą, nusidažys įvairiaspalvėmis dėmėmis. Ar tokį individą laikysime upėtakiu ar šlakiu, jau spręskite patys.
Apibendrinant išsakytus argumentus reikia nepamiršti, kad šis jaunas rūšies kompleksas yra nuolatos besikryžminantis tarpusavyje, šlakiai dalyvauja upėtakių neršte, upėtakiai – šlakių ir tt. Tad priskirti vieną ar kitą laimikį šlakiui ar upėtakiui jau daugiau mados ar pačio žvejo reikalas. Turbūt daug svarbiau, kad šių žuvų mūsų upėse nemažėja, o jas atgal į vandenį paleidžiančių žvejų daugėja.