Su šypsena atsimenu pirmąjį pasimatymą: sugriuvus mašina, persikraustymas į „City Bee“ krovininį autobusiuką, keltas, žmonių žvilgsniai, Smiltynė, vėl žmonių žvilgsniai. Treniruotė, riebi sąskaita už nuomą, riebi sąskaita už remontą. Ir švelnesnė, bet vis vien prajuokinusi, bauda už automobilio stovėjimą. Ir viskas tik dėl 5 valandų treniruotės! Bet negi dėl kelių smulkmenų liksi it slieką kandęs?
Nusidažiusi raudonai leidosi saulė, smarkiai perštėjo nudegusį veidą, užmestos ant kėdės atlošo iš nuovargio spragsėjo kojos. Nugarą niežėjo nuo druska virtusio prakaito. Gerklė tvinkčiojo nuo šalto alaus, o viduje užsiėmusi visą vietą patogiai drybsojo ramybė.
Bet pradėkime nuo pradžių.
Jaukas. Ko mes tik nebandėm. „Crack“, „Gold Pro Bream“, „Turbo“, „G5“, „Record“ . Net ir „Secret“ pakelį atplėšėm. Ir viskas veikė. Apžiūrėję atsargas nusprendėm naudoti tai ko daugiausiai buvo likę:
- 1kg VDE „Record Bream“
- 1kg VDE „Classic Bream“
- 500ml VDE „Caramel aromos“
- 1 pakelis VDE „Caramel sausos aromos“
Ar jaukas vertas atskiros pastraipos? Ne. Kaip ir minėjau aukščiau, veikė viskas, kad ir ką bemaišytume.
Kabliukai. Toks jausmas, kad Marios mums buvo taip pat neabejingos ir atsiduodavo be didesnių kaprizų. Pirmas bandymas, pirmas metimas, pavadėlio gale tabaluojanti 10 numerio Chinta, lėtas lenkimas ir pirmas karšiukas krante. Antras irgi. Trečias ketvirtas penktas šeštas....
Per dvi varžybų dienas sunaudojau lygiai 3 pavadėlius. Nerealu.
Pavadėlis. Kas paprieštaraus, kad mes – sportininkai – esam kuklūs ir linkę viską susiploninti, susimažinti, pasilengvinti? Kodėl? Nes taip reikia. Ne išimtis ir aš. 0.10 mm storio pavadėlis? Geeerai, tiks. Kūdi tie karšiai. Lėtai trauksiu ir viskas bus gerai.
Bet nebuvo. Ploni pavadėliai pakirtimo metu plyšdavo kaip krepšininkų čiurnos paskui save palikdami tik keiksmų virtinę.
Taupydamas tiek nervus, tiek kabliukus apsistojau ties GURU „N-GAUGE“ 0.15 mm diametro valu. Kodėl ne 0.12 mm, ne 0.14 mm? Nes 0.15 mm storio valu varžybose dar negaudžiau...
Šėrykla. Vienas iš retų dalykų, kurių Smiltynėje nesupratau. Tiek per treniruotes, tiek per varžybas buvau sutaršytas kaimyno, sėdinčio iš dešinės, sėdinčio pasroviui. Dėl to kaltinu šėryklą.
Logika paprasta – Marios didelės, žuvies daug. Reikia elgtis humaniškai ir pamaitinti alkstančius. Imi pačią didžiausią šėryklą, prikiši sauso davinio ir „bombarduoji“ tašką tol, kol jame išsirikiuoja karšiukų būrys. O kodėl jis išsirikiuoja pas kaimyną, o tu lieki antras – nežinau.
Masalas. Labai gera praktika būtų uždrausti per varžybas uodo trūklio lervas (motylių). Motylius Bubliuose, motylius Smiltynėj, motylius Birštone. Skirvytėj irgi tas pats. Motylius motylius motylius motylius... Geras daiktas, bet jau darosi nuobodu.
Meškerykotis. Iš esmės, sezone būtų užtekę dviejų meškerykočių: Bubliuose – Drennan „Acolyte“. Likusiuose – Salmo „Tournament 90“.
Taktika. Norėtumėt išgirsti kažką panašaus į praeitas „Bublių išpažinties paskutines penkiadešimt minučių“? Turėsiu nuliūdint, nes, kaip jau minėjau, Marios buvo senos metalistės. Nuolatos keisdavusios nuotaiką: srovė iš kairės, srovė iš dešinės, štilius. Bet jos mus mylėjo ir išduoti neketino.
Kaip išmokau per treniruotes, taip ir dariau. Pakarpai kokių nors kirmėlių, gulinčių ant stalo, gausiai primeti jų į vandenį. Žiūri, kaip kaimynas traukia. Pats kelis ištrauki, lieki zonoje antras, bendroje įskaitoje – penktas ir labai nesinervini. Kaip iš viso nesinervinti, užimti pirmąją vietą bei išeiti oriai pakelta galva – taip ir nesužinojau.
Mano nuomone, Smiltynės etapas be didesnių svarstymų turėtų būti įtrauktas į nuolatinį Lietuvos dugninės meškerės čempionato grafiką. Kodėl? Nes traukiant burtus tau visiškai nusispjaut, kokią zoną ar sektorių ištrauksi.
Nes tai vienintelis Lietuvoje kanalas, kuriame vyksta varžybos. O kanalų pasaulyje daug ir mes nemokam juose gaudyti.
Nes varžybas, žvejus, rėmėjų logotipus, svėrimą ir emocijas mato tiek daug įvairiausio amžiaus akių, kad šį reiškinį drąsiai galima vadinti žvejybos sporto populiarinimu.
Nes Paulius Korsakas Klaipėdoje turi namą ir nakvynė mums nieko nekainuoja.
Nes Smiltynėje žiauriai gražu ir mums ten sekasi.
Nes Smiltynė – mano antri namai.