Valerijau, kokių įrankių reikia norint pradėti tvičinti?
Visi žino, kad tvičinimui reikia spiningo, ritės, valo, pavadėlio, ir, žinoma, masalų. Tačiau, viso šito gėrio diapazonas labai platus, tad pabandysiu iš savo patirties paaiškinti, kaip išsirinkti ir suderinti komplektą.
Kotų pasirinkimas išties didelis. Vieni mėgsta minkštesnius, kiti kietesnius, ir būtent nuo to, kaip dirba blankas, priklauso, kokį valą derėtų naudoti. Šie du komponentai neatsiejami vienas nuo kito. Jei kotas labai kietas, geriau būtų naudoti florkarboną arba plonesnį pintuką (nors ir labai mažą, bet PE valai irgi turi tamprumą: kuo plonesnis, tuo tampresnis), nes, bet kuriuo atveju, perduodant masalui animaciją reikia bent kiek smūgio kompensacijos.
Jei kotas minkštesnis, galima naudoti storesnį šniūrą, jo privalumas – geresnis animacijos perdavimas į masalą. Šiuo klausimu kilę nemažai ginčų, tad teko atlikti bandymus, kurių metu buvo aiškiai matoma: naudojant ploną valą per didelį (apie 50 metrų) atstumą visiškai prarandama voblerio animacija, o traukiant masalą artyn ji didėja. Tad nenuostabu, kad žvejai, naudojantys plonus valus, dažniausiai gaudo žuvį nedideliu atstumu nuo savęs, o storesniu valu galima žaisti masalu žymiai didesniais atstumais. Išties įdomu buvo plaukti valtimi paskui masalą stebint jo darbo pokyčius.
Renkantis kotą išties jokių taisyklių nėra – galima bandyti net džiginius kotus, kodėl gi ne, jei žvejas sugebės juo perduoti masalui animaciją. Aš, asmeniškai, paskutiniu metu gaudau upėtakiniu spiningu su iki dešimties gramų išmetamąja galia, gaudau 14,5 gramų vobleriais ir man sekasi puikiai. O tokiu spiningu traukti žuvį yra nepakartojamas malonumas.
Kalbant apie beinercinių ričių pasirinkimą, derėtų daug dėmesio skirti valo suvyniojimo greičiai. Greitos ritės žymimos H raide. Kadangi skirtingi ričių gamintojai kartais perdavimą žymi skirtingai, geriausia orientuotis į valo suvyniojimą, kuris, mano manymu, turėtų būti ne mažesnis nei 84 centimetrai per apsukimą. Lėtesnė ritė gera džigui, bet ne tvičui, nes greičiau pravedinėjant ritė tiesiog nespėja tolygiai sukloti valo, dėl to užmetant atsiranda kilpos ar barzdos.
Pavadėlius naudoju kietus. Gali būti ir volframinis, ir plieninis ar net labai kieto florkarbono. Man labiausiai patinka taip vadinamos stygos. Minkštas netinka todėl, kad atliekant tvičo smūgius vobleris tiesiog persimeta vandenyje per pavadėlį ir kabliukai užsikabina už jo, dėl to būna tuščias pravedimas.
Dažniausiai tvičinu nuo 10 iki 13 centimetrų minnow tipo suspenderiais, kitaip tariant, neutralaus plūdrumo vobleriais, kurie ir skirti būtent tvičui. Plaukiančius naudoju, kai gaudau virš kokio nors žolių kilimo, nes kitokio masalo ten ir nepravesi. Kartais naudoju ir skęstančius.
Teisingas masalo vedimas būna tada, kai jis plaukia ne tiesiai, bet į šonus, taip vadinama eglute. Kuo daugiau vobleris šokinėja į šonus, tuo aukštesnė žvejo technika. Trumpas ir aštrus smūgis perteikia masalui šį žaismą. Kuo ilgesnis smūgis, tuo tiesiau plaukia vobleris. Ilgas patraukimas dažniau dirba pavasarį, kai žuvis aktyvi ir atakuoja bet ką, o trumpas ir staigus perduoda būtent sužeistos žuvelės judesius.
Verta paminėti, kad visų voblerių tvičinimas yra šiek tiek skirtingas. Kiekvienas modelis dirba kitaip, tad prieš žvejybą derėtų šiek tiek padirbėti prie vandens. Tereikia surasti tinkamą vietą, kur skaidrus vanduo, ir užmetus žiūrėti, kaip masalas dirba tvičinant. Ideali vieta yra Trakuose priešais pilį, nuo taip vadinamos betonkės, kur iš aukštai galima stebėti toli esantį masalą. O žinant, ko iš jų norima, visų voblerių vedimo techniką galima atidirbti per kelias valandas.
