Plėšrūnų žūklė spiningu naudojant paviršinius masalus nėra jokia naujovė ir daugelis gamintojų savo arsenale turi „crank“ tipo voblerių su beveik stačiu kampu įklijuotu ar įlietu liežuvėliu ir SSR užrašu ant dėžutės ar pačio masalo. Vis tik tai nereiškia kad kiekvienas SSR modelis plauks pačiu vandens paviršiumi. Kai kurie traukiami žemiau nuleidus spiningo viršūnę šiek tiek paneria. Masalų yra daugybė, todėl išsirinkti reikiamą kartais tampa nemažu galvosūkiu.
Daugeliui spiningautojų puikiai pažįstamas jausmas, kuomet upė verda nuo šapalų „bulkų“ ar aidi nuo „mušančių“ salačių, tačiau dirbtinius masalus ignoruoja. Prisipažinsiu, tokiais atvejais atrasti tinkamą ne taip paprasta. Beje, gana dažnai kaltas yra visai ne masalas, o neatsargus ir netinkamą poziciją užsiėmęs meškeriotojas...Bet tai ir teikia didžiausią malonumą, nes, sutikite, būtų ne itin įdomu, jei žinotum, kad toje pačioje vietoje ir ant to paties masalo visada pagausi norimą laimikį.
Žūklavietės
Mėgstamiausios mano upės – vidutinio dydžio, kaip kad Šventoji, Dubysa, Šešupė ar Nevėžis. Labai mėgstu ir laikau gerokai efektyvesne žvejybą braidant. Vidutinėse upėse tai suteikia laisvę užmesti masalą praktiškai bet kur. Esant skaidriam vandeniui tolimi metimai dažnai būna vienas iš būtinų faktorių norint pagauti solidesnį laimikį.
Šiltuoju metų laiku didžioji dalis mano minėtų upių pasipuošia ilgomis žolių juostomis teikiančiomis tiek maistą, tiek ir priedangą daugeliui žuvų. Tai tipinės vasarinės šapalų buveinės. Aišku, ne kiekvienoje vietoje, kur vingiuoja žolės, rasite ir šapalų. Daugiausia žuvų pavyksta suvilioti tuose ruožuose, kur vyruoja smėlėtas, žvirgždėtas bei akmenuotas dugnas. Netoli rėvų, ypač jei šalia kiek didesnė duobė, mėgsta patruliuoti ir salačiai.
Kaip jau minėjau, dažniausiai žvejoju braidydamas. Keliaudamas upe beveik visada brendu prieš srovę, nes taip daug mažiau baidosi žuvys (šapalas, kaip ir beveik visos žuvys, maisto tyko atsisukęs galva į srovę, todėl užeinu jam iš nugaros). Taip pat brendant prieš srovę sukeltas dumblo ar dugno sąnašų sluoksnis lieka už nugaros. Jei leidžia dugno reljefas, patogiausia bristi upės viduriu prieš srovę masalą traukiant pasroviui ar jį skersuojant. Taip pat verta masalą užmesti palei pat abu krantus, kur vietomis srovė pagraužia gilesnius duburėlius.
Brendant labai svarbu neskubėti ir laikytis nuoseklumo. Kad didesni šapalai ir salačiai puikiai mato ir yra gana atsargūs žino daugelis spiningautojų. Kartais tai ir būna ta priežastis, kad, regis, žuvis aktyviai medžioja, tačiau laikosi tam tikro atstumo arba visai ignoruoja masalus. Naudojant tinkamai parinktus ir suderintus įrankius numesti lengvą masalą galima pakankamai toli, kad nesukelti žuviai jokio įtarimo.
Ko gero daugiau nei pusės didesnių nei kilogramo šapalų ar salačių kibimų sulaukiu tik masalui įkritus į vandenį, todėl ritės lankelį stengiuosi užlenkti dar masalui esant ore tam, kad liktų kuo mažiau laisvo valo. Masalui pliumptelėjus neskubu iš karto jo traukti, o palaukiu kelias sekundes. Tai, kaip masalas įkrenta į vandenį, kartais irgi būna gana svarbu. Kuo švelniau – tuo geriau. Kartais tenka laviruoti tarp lengvesnių masalų, kurie, nors ir metasi ne taip toli, tačiau labai natūraliai įkrenta į vandenį.
Įrankiai ir masalai
SSR masalai dažniausiai nėra labai sunkūs. Mano, o ir daugelio kitų spiningautojų, naudojami masalai gana lengvi mažesni ir sveria 3–4 g, o sunkiausi labai retai viršija 8–10 g ribą. Tokio svorio masalams naudoju UL klasės spiningą. Viena iš ko gero būtinų sąlygų norint toli užmesti masalą – naudoti gan plonus pintus PE tipo valus. Pagal japonų klasifikaciją 0,6 valo visiškai užtenka toli užmesti masalą ir kovoti su stambesniu laimikiu. Labai nusiploninti irgi neverta, nes gana dažnai reikia jėgos norint neleisti įlįsti žuviai į žoles ar jai, vis dėlto, tai padarius iš ten iškrapštyti. Reikėtų nepamiršti, kad būtent PE valai, galima sakyti, yra visiškai neatlaidūs jei ritė prastai kloja valą ar meškeriotojas pridaro klaidų (netinkamai jį suvynioja ar spiningaudamas pradeda surinkinėti visiškai laisvą valą, kas automatiškai užprogramuoja kilpą artimiausiais metimais).
Taip pat pastebėjau kad PE valai labai „nemėgsta“ susisukimo, ko nepavyksta išvengti naudojant besisukančias blizges. Todėl jas naudoju tik labai retais atvejais, o po to susisukusį valą būtinai ištiesinu. Naudodamas plonus pagrindinius PE valus visada rišu ~ 0,30–0,35 mm storio, maždaug 40 cm ilgio, fluorokarbono pavadėlį. Tai šiek tiek leidžia apsisaugoti nuo aštrių lydekų dantų bei apsaugo jautrų mechaniniams pažeidimams pintą valą.
Jau minėjau, kad SSR voblerių yra tikrai daug. Ir brangių japoniškų, ir gerokai pigesnių kinietiškų jų kopijų (reikia pripažinti, kad kai kurios jų – tikrai labai vykusios). Tad nesvarbu, koks gamintojus, mano manymu, SSR`as turi pasižymėti kuo geresnėmis užmetimo savybėmis (dažnai gelbsti įvairios masalo viduje įmontuotos sistemos), gerai „laikyti srovę“ ir „dirbti“ traukiant pasroviui minimaliu greičiu (vos didesniu už srovės greitį).
Taip pat didelį dėmesį skiriu kabliukams. Kai kurių masalų, nors ir aštrūs, tačiau labai minkštos vielos kabliukai vietoje įspūdingo laimikio gali padovanoti tik atodūsį, kai, bandant suvaldyti ar iš žolių iškrapštyti žuvį, šis ima ir išsitiesina. Todėl itin minkštos vielos kablius keičiu iš karto ir be gailesčio.
Mano mėgiamiausi SSR gamintojai ir jų modeliai: „Jackall Chubby“, „Smith Camion“ bei „Camion Magnum“, „Megabass Baby Griffon“, „Bassday Bun 30F“, „Zipbaits Hickory“, „Zipbaits B-Switcher“, „P21 Red Rag“, „Salmo Lil Bug“. Vardinti galima būtų ir daugiau, tačiau nematau prasmės, nes kiekvienas spiningautojas masalus, kaip, beje, ir įrankius, pritaiko pagal save, savo gaudymo stilių bei patį žūklės supratimą.
Ko gero, kalbant apie paviršinę žvejybą spiningu, išsisukti nuo temos apie masalų spalvas neįmanoma. Aš, kalbant apie spalvų pasirinkimą, nesu labai kategoriškas ir manau, kad kartais didesnę įtaką turi pačio masalo pateikimas ir judesiai. Tačiau nepaneigsiu fakto, kad kuo skaidresnis vanduo – tuo svarbesnė darosi ir spalva.
Esant skaidriam vandeniui renkuosi natūralias prigesintas (ghost) spalvas. Taip pat mėgstu SSR`us, turinčius daugiau ar mažiau skaidrumo, kurie, atsidūrę vandenyje, įgauna papildomus atspalvius. O štai, jei vanduo drumstas, oras atvėsęs – sėkmingesni gali pasirodyti ryškesni masalai. Dėl šios priežasties, komplektuodamas dėžučių turinį, visuomet turiu ir keletą „agresorių“.
Kalbėti apie konkrečius spalvinimo variantus labai sudėtinga, nes kiekvienas gamintojas turi daugybę variantų, kurių kiekvienas metais vis daugėja. Deja, kartais pasitaiko ir nemalonių išimčių, kad kai kurie variantai nustojami gaminti, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su „Jackall Chubby Black Gold“ spalvinimu.
Taip pat spalvos gali skirtis priklausomai nuo rinkos į kurią tiekiami masalai. Kartais pasitaiko, jog tam tikras spalvinimas tiekiamas, tarkime, tik Rusijos rinkai ir jį gauti mūsų parduotuvėse sudėtinga. Taip pat kai kurių Japonijos gamintojų masalų Lietuvoje arba apskritai nėra, arba juos turi tik retos, dažniausiai didmiesčių, parduotuvės. O kalbėti apie pilnas spalvų paletes taip pat neverta. Žinoma, situacija keičiasi, pasiūla darosi vis gausesnė (vystosi ir plėtojasi elektroninės lietuvių parduotuvės), taip kad pasirinkti, vis dėlto, yra iš ko.