Posėdžio metu Aplinkos viceministras Martynas Norbutas pristatė argumentus, kodėl numatyta išardyti Belmonto užtvanką. Gerinti vandens telkinių ekologinę būklę, atkurti užtvankomis sutrikdytą upių vientisumą Lietuvą įpareigoja Europos Sąjunga. Europoje pastaraisiais metais nugriauta virš 3000 užtvankų. Sprendžiant Belmonto užtvankos likimą buvo įvertintos aplinkybės, kad užtvanka yra bešeimininkė, ilgą laiką neprižiūrima, nėra kultūros paveldo objektas, nebeatlieka savo pirminių funkcijų.
„Mane, kaip aplinkosaugininką, džiugina toks didelis suinteresuotumas dėl Belmonto užtvankos likimo. Įsiklausome į priešingas nuomones, ieškome geriausių sprendimų ir kontrargumentai mums padeda nuolat tobulėti. Vis dėlto, norėtųsi, kad iš aukščiausiųjų valstybės institucijų sulaukti daugiau palaikymo, kai sprendžiami valstybinės reikšmės klausimai, tokie kaip valstybinių miškų ūkio valdymo pertvarka, o lokalaus pobūdžio klausimai būtų palikti Vyriausybei ir ministerijoms“, - mano aplinkos viceministras Martynas Norbutas.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos specialistų nuomone, užtvanka atitinka kultūros paveldo kriterijų – statinys senesnis nei 50 metų ir šiuo metu pradėtos procedūros dėl užtvankos paskelbimo kultūros paveldo objektu. Posėdžio metu vyko karšta diskusija, kas svarbiau – išardyti užtvanką, pagerinant sąlygas žuvų migracijai, nerštui ir gyvenimui, sumažinant prie užtvankos besibūriuojančių lašišų brakonieriavimo riziką, ar išsaugoti užtvanką, kaip vandens malūno komplekso dalį.
Nuspręsta sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, kuri pasiūlys sprendimus Belmonto užtvankos avarijos neigiamam poveikiui sumažinti, kad būtų suderinti gamtiniai ir kultūros paveldo prioritetai.