Kokio svorio avižėlėmis dažniausiai žvejoji srovėje? Ar svarbi jų forma? ar vaidina kokį vaidmenį jų spalvos? Ar svarbus yra valo storis?
Dažniausia prireikia avižėlių nuo 1 iki 3 gramų ir tik labai retais atvejais dar sunkesnių. Aš mėgstu volframą, o kalbant apie formas – labiausia vertinu klasinį „rutulį“ arba „lašą“. Jis atspariausias srovės įtakai, kas ir yra aktualu. Kad avižų spalvos vaidintų labai didelį vaidmenį – nepasakyčiau. Svarbiausia pagal srovės stiprumą tiksliai atitaikyti avižėlės svorį.
Su valais labai nusiploninti nereiktų, nes dažnai pasitaiko stambių žuvų kibimų. Dauguma į rites vynioja net 0,14 mm giją. Aš pasitenkinu 0,12 mm, bet pačios aukščiausios klasės fluorokarboniniu valu, kuriam niekada negaliu pinigų. Su juo pavyksta, (žinoma, prieš tai atsireguliavus ritės stabdžius) susitvarkyti ir su poros kilogramų karšiu, ir su paaugusiu šapalu. Daugiau plonintis, manau, tikrai nereikia.
Ne kartą teko girdėti, kad tokiam gaudymui srovėje mažai tinka pirktiniai sargeliai. Rimti meistrai juos gaminasi iš senų laikrodžių ar kažko panašaus. Ar tai tiesa?
Sargelis gaudymui srovėje turi būti pakankamai ilgas – 15 ar net 20 cm, gana standus – kad išlaikytų avižos svorį ir tam tikro lankstumo (ar lengviau būtų pasakyti- linkio ar akcijos), kad juo būtų patogu švelniai atkelti ir plastiškai nuleisti avižą nuo dugno ir tuo pačiu matytųsi atsargus kibimas. Daugelis pirktinių sargelių šiam reikalui visai netinka.
Iš bėdos gaudymui srovėje galima pritaikyti ilgus rusiškus metalinius sargelius. Bet tik iš bėdos – geriausia juos pasidaryti pačiam (ar paprašyti, kad kas padarytų) iš seno rusiško laikrodžio ar chronometro. Gaila, tik, kad jų kuo toliau, tuo sunkiau gauti. Aš ir mano draugai jau senokai šiam žūklė būdui gaminamės sargelius tik patys.
Kaip sureguliuoti sargelį?
Sargelį sureguliuoti reikia pagal avižos svorį. Jeigu sargelis bus „perkrautas“ – nepavyks juo švelniai kilnoti avižos. Jeigu per mažai apkrautas – avižos žaismas išeis per grubus. Be to, abiem atvejais nesimatys atsargaus kibimu. Geriausia, kai neapkrautas sargelis yra pakilęs į viršų maždaug 45 laipsnių kampu, o nuo avižos svorio (ore) – šiek tiek nulinkti. Nuotraukose matote, kaip esu juos atsireguliavęs. Tai pat pačioje žūklėje svarbu negaudyti varnų, o labai atidžiai stebėti sargelį. Kibimai dažnai būna labai nežymūs.
Pamenu, kai tik pradėjau rimčiau žvejoti su aviža srovėje, gana dažnai pasitaikydavo situacija, kai ištraukdavau avižą be trūklių, nors žuvis lyg ir nekibo. Pradėjau jį stebėti atidžiau ir kartais pastebėdavau vos vos matomu jo virptelėjimus. Pabandžiau tokiu momentu pakirsti ir iš tiesų - meškerėlė tuoj sulinkdavo nuo žuvies svorio.
Ypač atsargiai kimba karšiai Nemune, aukščiau Kruonio. Net ir turint įgūdžių ir gerai atsireguliavus sargelį kartais kerti „pagal nuojautą“, o ne aiškiai pamatęs kibimą. Ir pataikai! Vietiniai meškeriotojai, kad pastebėtų kibimą, apskritai kartais tiesiasi prie eketės poroloną ir stebi sargelį atsigulę.
Kaip atrasti upėje vietas, kur žvejoti?
Mažesnėje upėje yra aiškiau. Ieškai kažkokių įlankėlių ir duobučių, kur srovė būtų kiek lėtesnė, o gylis – didesnis. Geriausios vietos ties išėjimu ar atvirkščiai – įėjimu į duobę. Retai kada pati duobė. Žvejodamas Nemune ieškai staigesnių dugno perkritimų. Pačioje vagoje, kur gylis 10 metrų retai ką geresnio pagausi, todėl paeini kur į kraštą, bet netoli vagos, kur gylis – 6 – 7 metrai. Jeigu turi praktikos „skaityti“ upę vasarą – susivoksi ir žiemą. Jei ne – stebėk, kaip gaudo kiti ar turėk echolotą.
Be to, vilką kojos penki. Jeigu nekimba vienur, tai eik kitur. Vis tiek, anksčiau ar vėliau surasi vietą, kur žuvis laikosi ir kimba.
Apie jaukinimo ypatumus upėje – kitame straipsnyje. Laukite tęsinio.