Kur seliavos ir stintelės
Šeštą valandą ryto mes jau riedėjome Molėtų kryptimi. Kelionėje Manto paklausiau, ar sunku tapti Lietuvos feederio čempionu: „Nėra lengva, konkurencija tikrai yra didelė. Lietuvoje yra daug puikių žvejų – sportininkų, tad iškovoti čempiono titulą tikrai sunku“. Paklaustas, kodėl pasirinko „Feeder“ tipo varžybas, o ne, pavyzdžiui, spiningavimą, čempionas atsakė: „Savu laiku aš daug spiningavau. Paskui šis žūklės būdas kažkiek pabodo, bet man įdomus ne vien feederis. Dalyvauju ir poledinės žūklės varžybose: žvejoju avižėle, blizgute, švytuoklėmis“.
Taip apie viską besišnekučiuodami, privažiavome ne itin didelį, bet pakankamai gilų seliavinio tipo ežerą. Oras žadėjo būti neblogas, todėl pasišokinėdami nuskubėjome prie ežero. Jau iš tolo pastebėjome ant ledo sustatytas palapines – stintautojų stovyklas. Kadangi ir Mantui, ir man šis vandens telkinys nebuvo žinomas, prasidėjo žvalgybinis ekečių gręžimas. Tiesa, čempionas nebūtų čempionas, jei nebūtų atlikęs tam tikrų „namų darbų“. Batimetrinį ežero žemėlapį jis jau buvo apžiūrėjęs, todėl pirmąsias eketes pradėjome gręžti netoli menamų ežero povandeninių skardžių.
Didžiųjų ešerių paieškos
Pirmieji masalų nuleidimai. Mantas pirmasis iš eketės ištraukia delno dydžio ešerioką: „Taip...Jei pirmoje eketėje pagauni žuvį, tai nežada nieko gero“. Aš ir ištraukiu sprindžio dydžio ešerioką. Dar keletoje ekečių sulaukiu keleto stuktelėjimų. Pakeičiu švytuoklę į mažesnę – ir dar sugaunu vieną „sprindinuką“.
Prasideda didžiojo ešerio paieškos... Gręžiam eketes, ieškom... Pastebėjau, kad Mantas, net žvejodamas 10 – 15 m gyliuose naudoja žieminį spiningėlį su paprasta inercine ritele: „Na, toks įrankis yra lengvesnis, jautresnis, jei moki ringuoti valą, tai tikrai nėra problema“. Ir iš tikrųjų, čempionas meistriškai traukdavo valą iš eketės ir tik retkarčiais paimdavo į rankas kitą meškerėlę, turinčią jautrią plokščią viršūnėlę ir beinercinę ritelę.
Čempiono pamokos
Paklaustas apie „skaniausius“ masalus dideliems gilumų dryžuočiams, Mantas atsakė: „Aš manau, kad tinkamiausias masalas dideliems, kilogramą siekiantiems gilumų „kupriams“, būtų gan sunkios, 12 –18 g, priklausai nuo gylio, dažniausiai baltos spalvos žieminės blizgės. Įvairūs papildomi viliokliai – muselės, blizgių kabliukai su spalvotais karoliukais – taip pat puikiai veikia. Švytuoklės, kaip pastebėjau, geriau vilioja iki pusės kilogramo sveriančius dryžučius“.
Rezultatai
Kaip ir reikėjo tikėtis, po ilgų paieškų vakarop, vis dėlto, keletą didesnių dryžuotųjų plėšikų pavyko surasti. Sugavome ir nemažai delninių „giminaičių“. Ir nors diena, tiesa pasakius, nebuvo itin „kibi“, bet keletą gražių egzempliorių pavyko sugauti. Taigi, gilumose yra tikrai yra didelių ešerių, todėl išsiruošę seliavų ar ežerinių stintelių, kartais galite palikti savo „stovyklavietę“ ir paieškoti „seliavinių“ ešerių. Na, o vilniečiai su Mantu Juknevičiumi gali pabendrauti „gyvai“ ir dar daugiau čempiono patarimų gauti užsukę į „Anglinga“ žūklės reikmenų parduotuvę.
