Kelionė nemenka – į vieną pusę apie 500 kilometrų – bet šios žuvys to vertos. Lūpažuves pradėjau gaudyti maždaug prieš metus. Jų jėga tiesiog nereali, o gaudant ypač jautriais ir lengvais įrankiais kovos su žuvimis būna nepamirštamos. Lūpažuvių žūklei dažniausiai naudoju „Tict Ralgo 75” spiningą ir 5-7 cm masalus. Toks masalų dydis universaliausias, nes juos griebia tiek mažesnės, tiek pačios didžiausios žuvys.
Atvykus į numatytą vietą jau vien vaizdai priverčia plakti tankiau – akmeningos salelės, krištolo skaidrumo vanduo, viskas, ko gali norėti žvejys.
Pradedu žvejybą ir jau pirmaisiais metimais sulaukiu kibimų. Lūpažuvės keistos žuvys – kartais jų kibimai būna super atsargūs, vos juntami, o kartais griebia masalą taip, jog rodos, kad kitame valo gale – gyvenimo laimikis.
Kibimų beprotiškai daug, tad nusprendžiu, jog laikas pertraukėlei ir pusryčiams. Vis kartoju sau, kad dar paskutinis metimas ir užteks, bet taip praeina visos 40 minučių, kurios padovanoja asmeninį rekordą – 2,42 kg svorio lūpažuvę. Ši žuvis mano „Tict'ui” tapo tikru išbandymu, kova buvo nepakartojama. Trumpa fotosesija ir lūpažuvė keliauja atgal į jūra, o man jau metas pietauti.
Po pietų jūros vandens lygis ima kilti, tad nusprendžiu, jog maitintis į pakrantę turėtų atplaukti angliškai sea bass, o lietuviškai vilkešeriais vadinamos ešerinių šeimos žuvys. Nusprendžiu atsinešti galingesnį spiningą ir didesnius voblerius, kuriais ir vilioju šias žuvis.
Pirmi metimai ir jaučiu, kaip kažkas seka voblerį vis per jį baksnodamas. Pagaliau žuvis užkimba, bet tai tikrai ne vilkešeris. Pasirodo, ant voblerio kabliukų pasimovė iškart dvi vėjažuvės!
Toliau seka begalė metimų, masalų ir vietų keitimų, bet tuščia. Tuomet pastebiu, kad turiu du stebėtojus. Tai porelė ruonių, kuriems pasirodžius žuvys tarytum išnyksta. Ką gi, gaila, bet metas namo.
Jei tik turėsite galimybę, visiems labai rekomenduoju apsilankyti Holihedo mieste ir ten pažvejoti. Ši vieta šiaurinėje Velso dalyje – tikras žvejų Eldorado!