Baigę pokalbį su Mantu ir pasidžiaugę pavydą keliančiais laimikiais miglotai tikėjomės – bus daugiau. Taigi, nė kiek nenustebom sulaukę dar vieno gražaus riebulio karpio nuotraukos. Tačiau to, kokia istorija slypėjo po trofėjine nuotrauka, negalėjome numanyti.
Mantas užsiminė – šią išvyką sutapimai lydėjo vos tik jai prasidėjus. „Įdomiausia, kad vos tik atvažiavau prie tvenkinio, čia jau žvejojo du vyrukai. Abu jie tuo metu traukė po žuvį. Man bestovint pradėjo pypsėti [signalizatorius]. Sako, trauk. Tai pirmąją žuvį ištraukiau net neišsipakavęs daiktų,“ – šypsojosi žvejys.
Beveik identiškai situacija pasikartojo vakar, Mantui jau paliekant tvenkinio pakrantę. Prie vandens telkinio žvejojo jau kiti du žvejai. Abu tuo metu užmetinėjo meškeres, kai viena jų pranešė apie kibimą.
„Vienas jų pakirto, traukia ir sako man – tu ištrauk, aš tuo metu pašarinį laivelį sureguliuosiu. Sutapimas ar ne, bet tai buvo ta pati 12 kg žuvis, kurią jau buvau sugavęs anksčiau. Pažinau ją iš lūpos (viena pusė buvo išplėšta ir jau užgijusi) ir identiško svorio. Jis galėjo man neduoti tos žuvies ir viskas būtų taip ir praėję, o dabar žuvis tarsi norėjo su manimi atsisveikinti,“ – nustebimo neslėpė meškeriotojas.
Atsisveikinti atplaukusiam karpiui pasisekė – antrą kartą nufotografuotas jis buvo rūpestingai paleistas atgal į vandenį. O Mantas pavargęs, bet laimingas grįžo namo – rekordas užtvirtintas, netgi du kart.