Kas yra svimbaitas ir kuo jis skiriasi nuo paprasto tvičingui skirto voblerio ar kito masalo? Esminis skirtumas turbūt yra tas, kad tvičinginį voblerį reikia stipriau stuktelti, žvejų terminais kalbant - „išmušti“ kad jame judančio šratų sistemos ar kiti techniniai patobulinimai suteiktų masalo žaismą. Tuo tarpu svimbaitas dažniausia valdomas sąlyginai švelniais patempimais ir žaismą įgauna judėdamas iš inercijos. Be to, svimbaitai paprastai yra gerokai didesni masalai. Nors šioje vietoje yra ir išimčių, dažniausia šie masalai būna solidžių dydžių – 15-20 cm ir didesni. Beveik visi svimbaitai yra lėtai skęstantys, tačiau neskirti žūklei dideliuose gyliuose. Praktiškai jie nunyra iki 2-3 metrų ir yra panaudojami apgaudant vietas iki 5-6 m
Daug kas galvoja, kad svimbaitais vadinami tik daugiadaliai masalai. Iš tiesų nemažai svimbaitų yra daugiadaliai, tačiau jie sudaro tik vieną atskirą svimbaitų klasę, dažnai vadinamą “S –line“ terminu. Kiti yra vientisi, gaminai iš plastiko, silikono ir kitų medžiagų. Arba mišrūs – kūnelis kietas, iš plastiko. O nugarinė dalis pagaminta iš silikono. Visus juos iš esmės vienija, kaip jau sakiau, kad jie yra lengvai valdomo patempimais.
Vienas iš didžiausių svimbaitų privalumų yra masalo dydis ir lengvas valdymas, be tai, kad tu jį galia gana lėtai vesti. Visos šios savybės leidžia „pakelti“ nuo dugno pasyvią lydeką, kai ji nelabai nori maitintis arba reaguoja tik į didelius masalus. Tokia situacija dažnai susiklosto žvejojant vėlų rudenį ar žiemą, jei nėra ledo. Nors negalima griežtai pasakyti, kad svimbaitai vilioja tik dideles žuvis (kilograminių ir mažesnių lydekų atakos, gaudant jais yra įprastos), vis dėl to, turbūt galima kalbėti apie šiokią tokią laimikio selekciją. Tiksliau – kad šiais masalais kur kas dažniau, nei įprasto dydžio jų „broliais“ susidomi stambios lydekos.
Kalbant apie privalumus – šiuos masalus labai patogu valdyti, todėl taip nepavargsta rankos. Tie, kas yra gaudė klasikiniais džerkbaitais, turbūt puikiai prisimena tą jausmą, kai daužant šimtgraminį masalą trumpu ir kietu kotu jau po pusvalandžio pakirsdavo rankas.
Atvirai pasakius, nors 2004 m kartu su Rimu pradėjome gaudyti džerkais vieni pirmųjų Lietuvoje, po poros sezonų savo džerkautojo karjerą baigiau. Lydekų pagaudavome neblogai, bet va, žūklės malonumo iš šio „sunkiajai atletikai“ prilyginamo proceso, bei iš mūsų ežerų standartinio dydžio lydekų traukimo su tokias įrankiais buvo nedaug. Svimbaitai šį nepatogumą eliminuoja, todėl turbūt galima drąsiai sakyti – atsiradus svimbaitams, klasikinius džerkus praktiškai jau galima vadinti istorija.
Gaudymui svimbaitais reikalingi specializuoti įrankiai. Visų pirma, dėl jų svorio. Svimbaitas, priklausomai nuo jo dydžio ir tipo yra gana sunkus daiktas, sveria 40, 60, 80, 100 ir net daugiau gramų. Su paprastu spiningu jo neužmesi. Antra svarbi jo savybė – linkis. Jeigu džerkais būdavo gaudoma trumpais ir itin galingais, greitos akcijos, 1,8-2 m ilgio kotais (kurie tarp žvejų gal ir visa pelnytai įgavo „kuolų“ vardą), tai svimbaitui tokie įrankiai visiškai netinka.
Visų pirma, greitas įrankis neleis išgauti subtilaus patempimo – masalai dažnai „persimetinės“. Antra – tokie įrankiai toli nemes sunkaus, bet nebūtinai geras aerodinamines savybes turinčio masalo. Minkštesni, moderate – moderate fast akcijos spiningai, 2,3-2,6 m ilgio leidžia ne tik švelniai valdyti masalus, bet ir komfortiškai juos užmesti. Metimo metu svarbu kotą tinkamai „užkrauti“, ir jis pat sviedžia svimbaitą. Nereikia tam naudoti daug jėgos.
Svimbaitiniai kotai, kaip ir kiti minkštesni spiningai, turi dar vieną privalumą, ko neturi senieji džerkiniai. Pakirtus kad ir kilograminė lydeką, spiningas maloniai linksta ir dvikova yra emocinga. Nekabant apie kovą su iš ties įspūdingo dydžio žuvimi.
Svimbaitais žvejojama dažniausia tiks su multiplikatorinėmis ritėmis ir naudojami gan stori – 0,3-0,35 mm pinti arba retesniais atvejais – dar storesni fluorokarboniniai valai.
Na, ir paskutinis klausimas, galbūt rūpintis ne vienam spiningautojui – kiek tie svimbaitai iš tiesų aktualūs mūsų krašto vandenims? Juk čia Švedija, Olandija ar Alandų salos. Lydekų pas mus nėra daug ir tų pačių dydžio „standartas“, švelniai tariant, yra ne itin įspūdingas. Ar verta jais pas mus žvejoti? Į šį klausimą turbūt nėra vienareikšmiško atsakymo. Rimas svimbaitais iš tiesų dažniau gaudo Skandinavijos šalyse ar Baltijos jūroje, Švedijos pakrantėse. Arba Latvijos ežeruose, kuriuose yra daugiau didelių lydekų ir kurie yra labai seklūs.
Tačiau, jo teigimu, ir Lietuvoje šie masalai dažnai būna sėkmingi. Ypač žvejojant vėlų rudenį seklesniuose ar vidutinio gylio ežeruose. Ir nebūtinai šiuo atveju kalbame apie labai jau dideles lydekas. Galbūt mūsų aštriadantės jau yra pakankamai atsižiūrėjusios įprasto dydžio – 7-12 cm voblerių ir guminukų ir į juos atsargiau reaguoja. Tuo tarpu didesnis kąsnis jas labiau provokuoja. Gal būt visgi teisi vadinamoji energetinė teorija, kad šaltame vandenyje lydekos „skaičiuoja kalorijas“: kiek jų išnaudos, vydamos masalą ir kiek jų gaus, jį nutvėrę. Todėl renkasi didesnį grobį.
Tačiau, bent jau man įtikinamiausiai atrodo mintis, kad didelį masalą lydekos jaučia iš toliau ir jis labiau dirgina jų šoninę liniją, todėl labiau ir provokuoja žuvį atakai.
Bet kuriuo atveju gaudymas svimbaitais yra įdomus užsiėmimas. Valdant šiuos masalus reikia įdėti nemažai kūrybos, o tai man visada yra maloniau, nei vilkti paskui valtį voblerį ar kilnoti guminuką kaskart vis tais pačiais šuoliukais. Bet čia jau turbūt skonio reikalas.