Mūsų mažieji draugai – uodai. Užsirišti batą, pastatyti palapinę, nufotografuoti draugus, valyti žuvį, mėgautis gėrimu patogioje sulankstomoje kėdėje spoksant į laužą. Kas vienija šiuos dalykus? Visiems jiems atlikti reikalingas purškalas nuo uodų.
„Ką darai?“ – klausiu besimosikuojančio draugo. „Mažinu uodų populiaciją,“ – atrėžia. „Taigi visų neišmuši“. „Bet aš bent stengiuosi“. Ir pasijutau kaltas. Švedai miške nesako „Ei, paklausyk, ar girdi, kaip tylu, jokių automobilių“. Apie 600 km nuo Stokholmo miškas skleidžia tam tikrą į cypimą panašų garsą.
Rėvos – per nugarą teka prakaito upelis, o smilkiniai tvinkčioja, kraujas praskiestas adrenalinu. Juk jau atrodo žinau, kuo tai gali baigtis, o vėl brendu. Vėl kovoju su upe susikaupimu ir reakcija, kad spėčiau surasti atsispyrimui akmenį ir neleisčiau upei laimėti dar vieno centimetro savo kūno ploto, kurį ji galėtų stumti. Baisu, bet tuo pat ir smagu.
Lašalų debesis. Apskritai Langan upės žuvys mėgsta sriubą. Vabzdienę. Ypač vakarienei. Įvairiausių rūšių skraidūnų, prilipusių prie vandens, pasroviui plaukia tokia gausybė, kad neretai sunku pasakyti, ką konkrečiai kiršlys renka.
Tiesa, prieš srovę migruojančio lašalų debesies saulei užlindus už horizonto su niekuo nesupainiosi. Matėm tokį vaizdą pora vakarų ir tai priminė mini apokalipses. Ir tuomet matai ir girdi tokias „bulkas“, kad mažumėlę prarandi sveiką protą.
Naktis, kurios nėra. Visuomet važiuodamas stovyklauti imu „ciklopą“. Toks prožektorius, tvirtinamas ant galvos. Laukiau laukiau nakties savaitę, kada galėsiu jį įsijungti. Labai praktiškas ir patogus dalykas. Ir šviesa yra, ir rankos laisvos. Bet nesulaukęs ėjau miegoti dieną. Kažkur septynis kartus nusnūdau belaukdamas. Eidavau numigti, kai pagal dangų maniau mūsuose esant kokią dvidešimt antrą Joninių valandą. Laikrodžiai ten irgi prastai veikia. Matyt dėl to, kad šiaurės ašigalis arčiau. Maniškis rodydavo pusę dviejų.
Kiršliai profesoriai. Prisipažinsiu, iki šiol kiršlį lašišinių žuvų tarpe laikiau antrarūše žuvimi. Mažiau atsargia, lengviau pačiumpama. Antroje vietoje po margojo upėtakio. Apie lašišą nekalbu, jos per retai užkimba. Pakeičiau savo nuomonę, kai susidūriau su švediškais „45+“ egzemplioriais. Ką ten kiršliais, žuvimis – asmenybėmis. Kiekvienas su savo charakteriu. Anot sutikto švedo, kiršliai auga lėtai, tokiai žuviai apie 15 metų. Tai kiršliai, kurie gali valandą ignoruoti įvairiausias tavo siūlomas muses ir tuo tarpu kas pusę minutės iškilti į paviršių susirinkti greta plaukiančių vabzdžių. Žuvys, kurios gali griebti iš karto. Gali iš 38. O gali priversti tave sušalti upėje. Nes vien perkaitusios smegenys kojų nešildo. Brendi iš upės kalendamas dantimis visas piktas, o už nugaros girdi tuos pačius pliumpsėjimus, tik dabar jau jie reiškia ne būsimą malonumą, o nusivylimą ir nepasitikėjimą savimi. Nuleidi galvą ir kiūtini į stovyklą.
Ateisiu pas tave ryt – galvoju. Atėjau, o jo jau nebėra. Tiesa pasakius, toje vietoje nebėra ir jo draugų, tik aš ir stiprus vėjas. Kita diena, kita proga, kitos vietos. Šioje upėje visi gauna tik po vieną progą ir niekas nesikartoja. Visuomet dabar arba niekad.
Pavėpę švedai. Tokia kitapus Baltijos gyvenanti žmonių rūšis, kuri iš principo tiki kitų žmonių gerumu. Išeidami žvejoti už poros kilometrų nuo namuko, jie nemano, kad reikia užrakinti duris, nemano, kad reikia į jį sunešti atlikusias muselines meškeres, ar kad būtina kažkaip užmaskuoti ant miško takelio nuo saulės elementų besikraunantį telefoną su atkąsto obuolio ženklu. Meškerių ir telefono neėmiau. Bet po to šiek tiek gailėjausi.
Meškofobija – tai tokia baimės rūšis, kai kas nors pasako, kad miške, kuriame tu apsistojai, yra meškų. Ir nors nei vienos iš jų gyvai nematei, galvoje sukasi ir sukasi tekstas apie tai, kaip elgtis pamačius mėlynėmis išsitepusį meškos snukį, jos žvitrias akytes, šnairuojančias į tave. Mintys sukasi, o galva pati sukinėjasi į šonus, kai brauniesi per tankmę.
Šiaurės elniai – tikrieji girios šeimininkai, sutikti miško takelyje, vingiuojančiame palei upę jaučiasi lygiavertiškai ir žiūrėdami tarsi klausiamu, tarsi priekaištaujančiu žvilgsniu bando suprasti, kodėl aš nesitraukiu šalin. Po kelių minučių akistatos nutaria vadovautis sena abipus Baltijos plytinčių miškų patarle – duok kvailiui kelią. Pasuka į šoną ir dingsta tarp medžių.
Septynios dienos palapinėje – kai smulkmenoms nėra galvoje vietos, nes jos per lengvos ir jas išpučia vėjas. Laikas, kai pradedi būti tiesiog čia ir dabar, pastebėti tik kas vyksta aplinkui, šiuo metu. Apgailestavimai dėl praeities ir nerimas dėl ateities tokiame buvime neberanda sau vietos.
Filmuko autorius Arvydas Zaveckis