Tai nedidelė žuvis, kurios kūno ilgis iki 11 cm, bet dažniausiai tik 5 – 6 cm. Ji pasižymi tuo, kad prieš nugarinį peleką turi 3 kietus dygius spindulius, nesurištus tarp savęs plėvele, be to, pilviniai pelekai pavirtę pora stiprių spyglių. Tiek nugariniai, tiek pilviniai spygliai gali laikytis statūs, bet žuvis gali juos suglausti.
Be šios žuvies rūšies, Lietuvoje užtinkama, nors žymiai rečiau, negu pirmoji, dar ir kita dyglių rūšis – devynspyglė dyglė (Pungitius pungitius), kuri būdinga tuo, kad prieš nugarinį peleką turi 7 – 12 laisvų spyglių. Abi dyglių rūšys įdomios tuo, kad veisimosi periode jų patinukai iš vandeninių augalų, dažniausiai iš dumblių, darosi lizdus, į kuriuos patelės padeda ikrus. Šiuos ikrus patinai stropiai saugo, kol išsirita iš jų jaunos žuvelės.
Trispyglė dyglė yra labai gausi kai kuriuose, Lietuvos ežeruose, daug jos yra Neryje bei
Nemune, taip pat ir Kuršių mariose. Žuvies ūkiui dyglė padaro daug žalos ne tik kaip kitų žuvų maisto konkurentas, bet ir naikina gerųjų žuvų ikrus ir persekioja jų jauniklius. Ši dyglė labai gausi ir Baltijos jūroje apie Palangą.
Dėl savo mažumo dyglė yra menkavertė žuvis – žvejai galėtų ją naudoti nebent kaip masalą gaudant ešerius ar lydekas (kai kurie žvejai prieš tai nukerpa kietuosius spindulius), arba laikyti šaltavandeniuose akvariumuose kaip kambario puošmeną.
Kaip gaudyti?
Dyglių taukai būdavo labai vertingi: taikomi medicinoje gydant žaizdas ir nudegimus.
Ši mažytė, sportiniu atžvilgiu neturinti vertės ir nereikšminga žuvelė daugelio žvejų gaudoma dar „priešmokykliniame“ amžiuje naudojant masalu slieko gabaliuką.
Dygles galima žvejoti plūdine meškere su plūde arba be jos. Kabliukai – mažiausieji, masalas – gabaliukas slieko. Masalas turi gulėti dugne arba arti jo. Žiemą dygles galima gaudyti avižėle.
Dyglė yra nebaikšti žuvelė, todėl skaidriame vandenyje, kai negilu, galima stebėti jos kibimą. Užkertama ir traukiama tuomet, kai nurijusi masalą plaukia į šalį.
