Žvejų reakcija buvo audringa – sulaukėme galybės komentarų, kurių nemaža dalis buvo raginimas neišsigalvoti nesąmonių ir nekurpti pigių sensacijų. Kokie dar lynai žiemą? Kokią žolės rūšį rūkote? Tad šeštadienio videoreportažo tema man buvo aiški – reikia apginti portalo garbę. Parodyti, kad tikrai tie lynai kimba.
Su sūnumi pavyko iš namų ištrūkti tik apie vidurdienį, tačiau tikėjausi, kad žvejų prie karjero dar rasiu. Ir neklydau. Pirma pakalbinau vienišą žvejį, įsitaisiusį su dviem dugninėmis meškerėmis ir plūdine rytiniame karjero krante. Kas labiausia nustebino, tai beveik karpinė kolegos įranga – elekroniniai signalizatoriai, method sistemėlės. Negi tokiais įrankiais galima kažką pagauti dabar, vidurį žiemos „laukiniame“ karjere? Pasirodo, galima.
Žvejo kibire plaukiojo trys vidutinio dydžio kuojos. Netrukus ir pat mačiau kibimą – valo įtempiklis staigia pradėjo slinkti žemyn, pratisai užpypė signalizatorius. Ir paaiškėjo, kad taip kibo ne kažkoks monstras, o tradicinis delno dydžio plakiokas. Čiupo nemažą pluoštą musės lervų. Pasak žvejojančio mano naujo pažįstamo Eimanto, atsibodus laukti ledo jis pirmą kartą pabandė pažvejoti nuo vasaros stovinčiais įrankiais ir liko patenkintas. Žuvys kimba. Vienas kibimas, esą, buvo kaip reikiant – visa meškerė pašoko nuo stovelių.
Matėsi karjere besisukiojančios ir kelios spiningautojų valtelės. Tiesa, kad jie ką trauktų per geras 15 minučių nepastebėjau.
Pasisukiojęs dar rytiniame krante, persikrausčiau į priešingą karjero dalį, kur visada būna daugiau žvejų. Beje, kauniečiai vadina visą šį vandens telkinį tiesiog Ariogalos karjeru, nors iš tiesų tai trys atskiri, nors ir netoli šalia vienas kito vandens telkiniai, pro kuriuos teka Dubysa.
Automobilių skaičius šalikelėse paliko įspūdį. Matyt, žinia, kad pradėjo kibti lynai, pasklido gerokai anksčiau, nei pasiekė mano ausis. O gal dauguma važiavo čia gaudyti išgirtųjų ešerių – pora savaičių po sausio 1 d. , kada būdavo leidžiama žvejoti, čia jų nuo ledo gaudyti suguža pusė Kauno ir aplinkinių miestelių gyventojų. Ir traukia šimtais. Dabar ledo nėra, bet gal vis tiek instinktas liko?
Iš tiesų karjere plaukiojo nemažai valčių, tačiau didžiausia žvejų masė buvo nustojusi krantus. Beveik kiekvienoje patogesnėje vietoje galėjai matyti žvejų stovylas ar krėslus, ant kuoliukų parimusių meškerių „baterijas“. Nuėjes prie karjero pasidairiau ir susiradau potencialų taikinį – (sprendžiant pagal aprangą) – tris vietinius žvejus. Kas jau kas, o jie tai jau tikrai žinos apie lynus.
Kad neišgąsdinčiau, pradžioje sūnui su kamera liepiau nesirodyti. Su vyrais tuoj radau bendrą kalbą – jie patvirtino, kad lynai tikrai kimba. Užvakar pagavo penkis, vakar, berods, tris. Labiau dumblaknisiai kimba į vakarą, kartais jau visa sutemus. Bet ir šiandien vyrai sėdėjo ne tuščiomis rankomis – vienas per kilogramą sveriantis lyniokas spurdėjo tinklelyje, šalia kitų žuvų – kuojų ir ešeriokų. Tik va, dėl nuotraukų ir filmavimo su lynu teko nemažai pasiderėti.
Gali suprasti vietinius žvejus – padarysi tokią reklamą, tai patiems neliks vietos kur žvejoti. Bet , visgi, pavyko juos įkalbėti. Vietinis žvejų autoritetas Tomas net pasidalino savo patarimais prieš kamerą, kaip tokiu metu gaudyti lynus. Lynai ir net karpiai čia kimba žiemą ne pirmus metus Peržiūrėję vaizdo įrašą galite juos išgirsti.
Aš tik pasakysiu esmę – lynai žiemą sulenda į giliausias duobes ir turi savo „takus“. Juos reikia atrasti. Geriausias masalas – naktinis sliekas. Bet ne pirktinis, lenkiškas ar kanadietiškas, o tikras naktinis, pačiu surinktas. Orai esą tiek atšilę, kad tokių sliekų visai nesunku prisirinkti pasivaikščiojus naktį su prožektoriumi. Jokio jauko mano pašnekovas nenaudoja – jis, anot jo, tik prišauktų nepageidautinos smulkmės.
Kol bendravom, ant valo pakabinta „beždžionė“ kelis kartus sujudėjo. „Smulkmė“, palingavo galvomis vietiniai kolegos. „Lyns kai jau kimb, tai kimb“. Po kurio laiko kibimo indikatorius pajudėjo stipriau, ir Tomas ištraukė naktinį slieką visiškai prarijusį šapalioką.
Atsisveikinęs su Tomu paėjome krantu toliau. Du draugai smagiai lupo kuojas su fideriukais. Masalai smulkesni – ir laimikis mažesnis. Bet už tai kibimų į valias – tik spėk dirbti. Ar gi ne smagu? Užuot sėdėjus dabar namie ir laukiant ledo, „pasportuoti“ su meškere.
Tačiau karjere kibo ne vien lynai ar nedidelės kuojos. Mūsų pašnekovai pasakė, kad esą nesenai iš valties kažkas ištraukė 3 kilogramų sterką. O jų draugas, greta krūvos ešerių – ir 2 kilogramų meknę. Kad tai ne pasakos, įsitikinome, kai tas jų draugas priplaukė kažko pasiimti iš kranto ir kilstelėjęs parodė sukabintą ant vertinės laimikį. Tarp šimtgraminių ar truputį riebesnių dryžuočių uodega plakė ir gražuolė meknė.
Dar viena sensacija – jų kaimynas, rymojęs prie trijų dugninių, buvo ištraukęs gal 1,5 kg dydžio. Margašonė pasikėsino į dugne gulintį slieką.
Aplankę dar kelis vyrus, kurie nieko įspūdingesnio už tinklelius kuojų neturėjo, palikome karjerą. Atvirai pasakius, per daug metų, kai žvejoju, visokių žiemų yra pasitaikė. Bet kad taip žuvis kibtų ant grubių vasarinių įrankių, lyg kokiame balandžio gale – neteko matyti.
Antras sustojimas buvo prie Dubysos. Rudi jos vandenys šniokštę per įvirtusių medžių šakas, vandens skaidrumas, mano nuomone, buvo ne pats geriausias. Bet praėjęs muselinės žūklės gerbėjas, matyt, buvo kitos nuomonės. Sutiktas vietinis spiningautojas tąkart buvo tuščias, tačiau sakęsi praeitą savaitgalį sugavęs gražų šlakį. Taigi, turi ką veikti tokiu metu ir spiningautojai, ir muselinės gerbėjai.
Grįždami namo, jau gerokai vakarėjant, prasukome prie Bernatonio, link piliakalnio, garsiosios Nevėžio duobės. Vienos populiariausių Kauno žvejų žūklaviečių šaltuoju metų laiku. Čia jokių sensacijų nebuvo – žvejų automobiliai buvo susigrūdę vienas prie kito. Pakalbinau, sportinės žūklės fideriu entuziastą Raimondą, kuris su malonumu pasidalino savo žiniomis.
Šiandien jis tik vakare atvažiavo „pasižaisti“ – rimtai žvejos ryt. Nepaistant to, žuvys į jaukus esą greit sureagavo ir kibimai dabar seka kas 30 sekundžių. Daugiausia, aišku, kuojos. Bet pasitaiko ir plakių, šapaliukų. Lyg norėdamas tą įrodyti, jis tuoj ištraukė visai neblogą kuoją. Kitas kibimas buvo toks stiprus, kad kažkokia žuvis tiesiog nuplėšė ploną, 0,1 mm pavadėlį. Sako, kartais Nevėžio lynai taip save „apreiškia“. Praeitą savaitė jis ištraukė dugnine neblogą auksašonį. Tai pat tada kibo visai neblogi karšiokai. Gal ir rytoj pavyks juos prisišaukt?
Pakalbinę dar Raimondo draugę, lydinčią jį į žvejybas (ir sekasi gi žmonėms) išvažiavome namo. Iš tiesų, tai buvo vienas keisčiausių reportažų kurį kažkada teko rašyti ir filmuoti. Globalinis atšilimas (kuriuo, po šios žiemos vargu ar daug kas abejoja), jaukia viską: žuvų elgseną, gamtos ciklus, žvejų įpročius. Tačiau suteikia ir puikių galimybių smagiai pažvejoti, Tad užteks to ledo laukti, susiraukus žvilgčioti į kalendorių – pavasaris yra prasidėjęs jau dabar. Nes jei jau lynai kimba viduržiemį, tai ką jau kalbėti apie kitas žuvis!