Ugniau, turbūt viskas prasidėjo ne nuo muselinės?
Mama sakė, kad aš jau gimiau su meškere, mat kol ji manęs laukėsi, tol žvejojo. Pirmieji mano meškeriojimo žingsniai prasidėjo Neryje, gaudant vadinamus kilbukus – gružlius, plūdine. Vėliau atsirado ir dugninė, ir spiningas.
Kaip susidomėjai museline?
Manau, man reikėjo savotiško iššūkio. Jau buvau išbandęs daugelį žvejybos stilių ir būdų, bet muselinės dar ne. Viešėdamas Amerikoje nusipirkau pirmąjį muselinės rinkinį. Nors ne per seniausiai, tvarkydamasis daiktus, radau savo vaikystės penalą, prikištą plunksnų. Ir prisiminiau, kad jau tada, perskaitęs knygutę „Jaunasis meškeriotojas“, prašiau močiutės rinkti, gal net išpešti gaidžiui plunksnas. Nes knygutėje buvo rašoma, kad jų reiks muselinei žvejybai. Žinoma, aš jų taip ir nepanaudojau.
Kaip manai, kuo žūklė museline meškere išskiria iš kitų meškeriojimo būdų?
Manau, kad jai įvaldyti reikia ypatingos išmonės ir įgūdžių. Nesakau, kad kitoms žūklės disciplinoms jų nereikia, bet išmokti mėtyti museline, susirišti muselę, ją tinkami parinkti reikia įdėti tikrai daug darbo ir pastangų.
Kaip tavo gyvenime atsirado meditacija?
Na, kaip sakoma, muselinė žūklė yra poezija ant vandens. Gal tai ir buvo savotiškas ėjimas link meditacijos. Ir, nors meškeriojimo negalima tiesiogiai pavadinti meditacija, bet tai taip pat yra, kaip aš sakau, vidinio dėmesio „ištraukimas“ į išorę, leidžiančio mums pailsėti.
O galima atrasti paralelių tarp meditacijos ir žvejybos?
Galima. Daug. Ir netgi pasiekti panašių rezultatų. Tik norint pasiekti jų žvejyboje, reikia meškerioti, reikia upės, įrankių, ir t.t. Meditacijai to nereikia. Su meditacija, sąmoningu dėmesio valdymu, pasiekti rezultatai, manau, yra gerokai dvasingesni ir gilesni.
Ar turėtum minčių, skirtų Lietuvos muselininkams, o gal visiems meškeriotojams?
Gal žiūrėti į viską plačiau. Nebūti susikoncentravus į rezultatą. Prisimenu savo jaunystės dienas: kėlimusis anksti ryte, bėgiojimus po krūmynus ir brūzgynus paupiais, žvejojimą visą dieną… Dabar pameškeriojęs kelias valandas, turbūt, patiriu didesnį malonumą, nei tada. Ir žuvies panašiai pagaunu. O kartais užtenka tik pasivaikščioti ir pasikalbėti su upe, medžiais. Gal tai ir yra aukščiausias muselinės, o gal ir visos žūklės, lygmuo?
Žinau, kad daug dėmesio skiri vaikų meditacijai. Ko palinkėtum jiems, gal pabandyti meškerioti?
Taip, siūlyčiau pabandyti. Bet, galvoju, gal kartais vaikams užtenka būti tiktai gamtos dalimi. Gal kam ir nepatiks, bet meškeriojimas yra pakankamai egoistinis pomėgis, žiūrint iš gamtos pusės. Žinoma, pirmiausia tėvus skatinčiau parodyti vaikams juos supantį gyvąjį pasaulį, nors pats puikiai žinau, kaip kartais būna sunku atitraukti juos nuo išmaniųjų ir planšečių.
Dėkui tau, Ugniau, už pokalbį ir mintis!
