Pirmąją dieną, po Aplinkos viceministro ir Karolinos sveikinimo kalbų, pats pirmasis savo mintis, susijusias su Lietuvos užtvankomis išsakė „Lašišos dienoraščio“ atstovas Matas Jonaitis. Jis akcentavo ypač didelių lašišų migraciją Lietuvoje bei jai daromas kliūtis. Taip pat užtvankų ir hidroelektrinių daromą žalą upėms, o kartu – visai Lietuvos gamtai.
Antrasis savo pranešimą skaitė svečias iš Olandijos, Herman Wanningen. Jis supažindino klausytojus su pačia „Pasaulinės žuvų migracijos fondo“ („World Fish Migration Foundation“) esme, „Žuvų migracijos dienos“ reikšme. Taip pat pristatė knygą „Nuo jūros iki šaltinio“ („From sea to source“).
Trečiasis apie užtvankų restauravimą ir tvarkymą kalbėjo Stulginskio universiteto dėstytojas Raimondas Šadzevičius.
Laura Wildman, viešnia iš JAV, kalbėjusi ketvirtoji, rodė įspūdingus pavyzdžius, kaip griaunamos net didžiausios JAV užtvankos. Ji taip pat pabrėžė, kad visada, prieš šalinat bet kokią užtvanką, yra atsižvelgiama tiek į ekologinius, tiek į ekonominius bei istorinius ar bendruomeninius aspektus. Viešnia taip pat rodė kūrybingus hidrotechninius sprendimus, leidžiančius išsaugoti natūralią upės vagą bei kartu sukurti vadinamą krioklio efektą – kad ir kaip būtų juokinga, kartais vieną iš aspektų, kodėl žmonės kartais taip nenori griauti užtvankos (puikus įrodymas mūsuose – Belmonto patvanka ant Vilnios upės).
Pos jos kalbėjusi mokslininkė iš Ispanijos, Pao Fernández Garrido, akcentavo įvairių Europos valstybių patirtį ir sprendimus, šalinant užtvankas konkrečiose šalyse, bei supažindino su organizacijos „AMBER“ („Europos upėse esančių barjerų registracija“) veikla. Mokslininkė taip pat pristatė įdomią „AMBER“ programėlę, skirtą išmaniesiems įrenginiams, kurią nemokamai atsisiuntęs kiekvienas europietis gali fotografuoti ir registruoti patvankas bei įvairius barjerus upėse savo šalyje.
Paskutinioji kalbėjusi mokslininkė iš JAV, Rachel Bowes, dabar reziduojanti Švedijoje, akcentavo užtvankų daromą žalą įvairioms upių ekosistemoms.
Ir nors svečių pranešimai buvo išties įdomūs ir vertingi, bet didelio klausimų kiekio iš auditorijos nesusilaukė. Gal dėl to, kad konferencija vyko anglų kalba ir kai kuriems klausytojams buvo keblu išdėstyti savo mintis ne gimtąją kalba, (nors Karolina visada buvo pasiruošus užduotus klausimus išversti), o gal dėl to, kad daugumai Lietuvos ichtiologų, hidrologų, „gamtosaugininkų“ ir valdininkų upės ir užtvankos tiesiog nerūpi? Tiesa pasakius, ir konferencijoje buvusiųjų klausytojų kiekis nebuvo įspūdingas, nors buvo kviečiama tikrai daug su šia sritimi susijusių žmonių.
Antrąją dieną, kartu su svečiais, visi norintys galėjo aplankyti pačiame Vilniuje, ar šalia jo esančias užtvankas. Apžiūrėtos ir įvertintos buvo Vilnios upėje esančios Belmonto ir Rokantiškių užtvankos. Taip pat, Vokės patvanka ties Grigiškėmis bei kelios mažos užtvankėlės, esančios Žalesos ir Bezdonės upeliuose. Ir visų istorijos buvo gan panašios. Svečiai negalėjo suprasti, kaip užtvanka gali priklausyti nežinia kam, kodėl Lietuvos vandenų reglamentavimo įstatymas yra dar vis ruošiamas, kodėl avarinės būklės užtvankoje yra statomas modernus žuvitakis. Klausimų buvo daug, o atsakymų gan mažai. Tiesa, ekspertai iš užsienio džiaugėsi bent vienu dalyku – Lietuvos upių, kuriose niekada nebus galima statyti naujų hidroelektrinių, sąrašu. Verta paminėti, kad susitikime prie Vokės užtvankos dalyvavusi vietos bendruomenė pasisakė už natūralią upės vagą ar bent jau kol kas griežtai reglamentuotą užtvankos naudojimą.
Apibendrinus, galima sakyti, kad svečiai parodė, kaip galima šiuolaikiškai ir moderniai spręsti užtvankų keliamas problemas. Kiek juos išgirdo Lietuvos valdininkai – čia jau kitas klausimas. Galbūt ateityje nevyriausybinių organizacijų spaudžiami jie ir pradės imtis kažkokių veiksmų. Tačiau, kol kas, matyt, teks apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol nors viena Lietuvos užtvanka bus nugriauta. O kiekvienas iš mūsų, savo sąžinėje, turėtume atsakyti į klausimą – kas mums rūpi labiau: upė ar savanaudiška nauda?