Atšventę draugų susitikimą kitą dieną nesijausdami peržvaliausiai išskuodėme pirkti licenzijų mano namų upei Taffui. Marco, kavinės savininkas ir Ponepriddo muselininkų klubo narys, matyt, matydamas mūsų nuovargį, kaip mat atnešė tris puodelius latės. Skubėjome atsisveikinti, nes norėjosi kuo skubiau šokti į bridkelnes.
Virš upės slinko šviesos ruožai, debesys tai užstodavo, tai vėl atidengdavo šviesos užsklandą. Šaltas pavasarinis vėjas pernelyg nesiautėjo, tad Rhithrogena germanca arba vadinamasis March Brown, su kuriais taip vyliausi supažindinti savo draugus, laiko nešvaistė ir spyriodamiesi vandens paviršiuje vienas paskui kitą darė tai, kam buvo sutverti, vaikus. Nedelsė ir upėtakiai. Britiško sezono pradžioje viskas trunka trumpai, vos vieną kitą vidurdienio valandą, ir tai, jei oras leidžia. Tai vienur, tai kitur margieji kaišiojo savo snapus. Visi muselininkai žino tą jausmą, kai turi nuspręsti, į kurį taikysiesi, neišbaidyti ir jausti laiko spaudimą, nes tai ilgai netruks.
Viena akimi pamačiau, Augustinas atkakliai mėto skersai srovės. Pasirodo, pasirinko aktyviausią bulkuotoją, kuris jautėsi saugiausiai nuo mūsų atitvertas greitos vidurio upės srovės ruožu. Metimas po metimo, vos dviejų sekundžių pravedimas, kol centrinė srovė sugriebusi šniūrą pradeda vilkti musę iš tritaškių zonos. O bulkuotojas – visiškas nenuorama. Susirenka po lašalą kas penkiolika sekundžių, tarsi būtų apskaičiavęs, kiek jų ten dar liko ir kokiu intervalu jie pirmą sykį virš vandens įkvepia oro. Tas laikas, kai upėtakis tikrai žino, ko nori iš gyvenimo ir ką daro. Metas, kai muselininkai sukuria mitus apie protingas žuvis. Net nepajuntam su Ernestu, kaip atsiduriam už Augustino nugaros ir imam sirgti tarsi per varžybas. Ne už upėtakį, žinoma.
Akylai stebim Augutino musę. Yra. Kirtimas. Nebebėra. Kamuolys atšoko nuo lentos. Iš sirgalių tribūnos sklinda ūbavimas priešininko komandos link. Pernelyg lanku srovės ištemptas valas neleido net per dantis jam pabarškint. Margasis kiek išsimušęs iš rimto, tačiau tęsia savo snapo kaišiojimą. Antras ėmimas. Situacija kartojasi. 14 numerio Adamsiukas traukia upėtakio akį, tačiau vis isprūsta jam iš burnos. Sustiręs nuo nedrungno vandens Augis kabarojasi lauk.
Išeinu į aikštelę keitimo. Turiu pasiruošęs tik trečiuką sausai musei. Deja, mano Emergeriu margasis nesusidomi, nuo tolimų metimų ima greitai mausti petį, karts nuo karto pūsteli priešpriešinis vėjas ir giliau įsibridus kairė bridkelnių klešnė ima drėgti. Nuo per dažno čekiško nimfavimo atbuko metimo įgūdžiai. Žodžiu, vienos nesėkmės. Po kelių bandymų estafetę perduodu Ernestui.
Dabar sirgaliai tarsi sofos treneriai išsidrėbę ant akmenų – aš su Augustinu. Užsidengiam galvas nuo žemų Ernesto atgalinių metimų ir viena akim stebim varžybas. Yra. Tačiau ir vėl tuščiai. Parodau Ernestui, kokiu judesiu per kelį laužiama meškerė. Kažko jam neatrodo juokinga.
Mintyse imu nekantrauti, keliauti upe aukštyn ieškoti lengviau pasirašančių žuvų. Tas nejaukus momentas, kai visi trys imam galvoti, kad gal visgi ten mažas koks, nes neišsibaido taip ilgai, gal išvis net ne upėtakis, o koks pasusęs kiršlys. O gal jų ten ne vienas. Bulkos retėja, tačiau tebesitęsia mums už nugarų. Skauda kiekvieną bulką. Vienam daug sunkiau sugalvoti sau pasiteinimų. Tam labai praverčia draugai. Vyrai apskritai labai išradingi tvarkydamiesi su nusivylimu.
