Dabar supratau, kad būtent nepažinaus vaikydamasis ir pas patį upėtakį atėjau. Na, ką jau padarysi. Tad koks gi yra tas pradedančiojo museliautojo gyvenimas?
Mesti
Nekantrybė, nenustygimas, smalsumas, noras kuo skubiau pabandyti. Tam tiko atokesnė vieta pievose prie namų. Visai nesvarbu, kad virš jos eina aukštos įtampos laidai. Sukomplektuoto įrankio valas skriejo pirmyn, atgal, pirmyn atgal. Bet ne į priekį. Paleisdavau, o nukrisdavo ten, kur ir meškerė baigiasi. Vėl ir vėl, valandą nebepirmą. Pasididžiavimo savimi jausmas, kai tuo paprasčiausiu vadinamu metimu per galvą pavyko muselinį valą, dar vadinamą šniūru, patiesti net du kartus toliau nei siekia meškerės galiukas. Maniau, kad to užteks. Pirmasis bridimas į upę. Kibios pakrantės žolės, bridimas, išlipimas ir vėl bridimas, kai musė, užuot rinksusis vandenį, tupia pievoje arba krūme šalia savo gyvų prototipių. Nulinis rezultatas ir lengva frustracija žiūrint, kaip draugas spiningautojas atkabinėja kažkelintą upėtakiuką. Į jo pašaipas atsakiau, kad man patinka tiesiog mėtyti.
Išties. Sujungus perskaitytus ir išgirstus patarimus, nusižiūrėtus pavyzdžius, nuojautą, drąsą bandyti kitaip, jausmą „kaip ant sparnų“, kai pagaliau katras nors metimo elementas sklandžiai pavyksta ir ateina tas „eureka“, paleistas valas „apsikrauna“ inercija ir skrieja tolyn nuo manęs, jį norisi kartoti ir kartoti, kol atrodo padarysi tai dar ir dar geriau. Tuo etapu tikrai prisipažįstu, kad pamiršdavau, jog aš čia žuvį gaudau. Norėdamas užtvirtinti naują įgūdį, atlikdavau tiek metimų, kad žuvis tiesiog nubaidydavau. Pats tą supratau, bet sunku būdavo atsispirti pagundai pasigrožėti vykusiu šniūro patiesimu vėl ir vėl.
Tiesa, kartas nuo karto pagalvodavau, na, o jei dar kibtų, visai fantastika būtų. Atsitiktinumų ir nusižiūrėjimo keliu pradėjau atrasti būdus ir žuviai pagauti. Stebino ir džiugino, kad muselinėje jų gausybė. Kiekvienas – atskira istorija, tarsi atskiras žūklės būdas, skiriasi beveik kaip spiningas nuo plūdinės ir plūdinė nuo dugninės, o dugninė nuo muselinės. Norėjau išbandyti visus, tačiau visais nepasitikėjau, kaip nepasitiki kaimo žmogus naujovėmis.
Vesti, traukti. Strymeris.
Nesugebėjau viduj patikėti, kad rasiu tokią žuvį, kuri taip ims ir griebs paviršiumi plaukiančią vabzdžio „iškamšą“ – stereotipiškai įsivaizduojamą muselininkų mąsalą. Spiningautojo nuojauta ir inercija rekomendavo žvejoti strymeriu – žuvytę ar kažkokį stambų vandens vabalą ar kitą gyvį imituojančiu minkštu kailiniu pūkuotuku su kabliuku. Neatrodė, jog šiuo pabaisiuku, net liežuvėlio neturinčiu, galėčiau upėtakį prisišaukti. Atsiprašau upėtakio dėl išankstinių nuostatų apie jį. Būdamas lengvas ir judrus, timpčiojamas ir srovės blaškomas strymeris kur kas labiau priminė mailių nei bet kuris liežuvautojas viliokas. Jausmas, kai po ilgos pertraukos anam gale vėl pajutau ir pamačiau upėtakį, buvo panašus į lietų po sausros. Kietu museliniu valu į liauną kotą perduodamas nedidelio Vilnelės upėtakiuko spurdėjimas pradėjo mano, kaip muselininko karjerą. Kuo tai skyrėsi nuo spiningo? Turbūt galingesniu emociniu užtaisu dėl artimo kontakto su žuvimi – tiesiog pirštais ir delnu vesdamas masalą juntu žuvioko staigumą, grobikiškumą ar net savininkiškumą – atrodo, kad masalą, į kurį kaip į žuvelę pats įsijaučiau, upėtakis bandė tiesiog „nuknisti“. Skamba keistai, bet kažkas apie pastangas imituoti, ne tiesiog vesti masalą, bet ir būti to grobio vietoje, apsimesti juo ir laukti grobuonio pasirodymo, muselinėje užkabino kaip meilė iš pirmo kibimo.
Plukdyti. Sausa musė.
Šilta gegužę. Įbridęs upėje matau, kaip tai vienoje, tai kitoje vietoje kažkas tekšteli vandens paviršiuje. Kartais garsiai, kartais tylai, vos girdimai, tik matyti nusiritančios bangelės. Taip matinasi didesnės žuvys – atsargiai. Skirtingai nei mailius, prie vandens prilipęs vabzdys staiga nebepaspruks. Dėmesį patraukia ir ramybės neduoda viena pakrūmė. Vabzdžiams ten gręsia pavojus. Vaizduotėje nusipiešiu didelę, sėslią žuvį, duobės šeimininkę. Pririšu plačiai sparnus išskėtusį lašalą, išmozoju jį specialiu tepalu, kad nesumanytų sušlapti ir paskęsti. Keliais mostais pakeliu į orą reikiamą valo kiekį ir švelniai pagulau jį ant vandens. Lašalas be garso nutupia ant paviršiaus ir leidžiasi nešamas. 3, 2, 1. Pamatau žuvį – ji pakyla staiga, tada apie trečdalį sekundės dvejoja. Laukt, laukt, laukt, tekštelėjimas! Tyla, kaip po bombos sprogimo. Nuo vandens plėšiamio šniūro garsas ir vaizdas. Spėsiu ar ne? Kontaktas. Palaimingas svorio kitame šniūro gale pojūtis. Upėtakis maždaug dabar suprato, kad kažkas čia ne taip ir staigiais galvos judesiais bando atsikratyti tempimo lūpoje. Purslai, žvakė, staigus nėrimas, parabole išlenkta meškerė, per pirštus slystantis valas ir mazgų tvirtumą bandantys žuvies smūgiai.
Na ne, ne visai taip. Iki to reikėjo pakentėti. Pirmasis buvo mažiukas, griebė menkai plūdrų nevykusiai surištą lašaliuką baltais sparneliais. Tačiau, kodėl sausa musė yra didžiausias muselininkų džiaugsmo šaltinis? Tai apie būsimo malonumo laukimą ir planavimą. Besimaitinančią žuvį išduoda „bulka“, žodis, kilęs iš garso „bulkt“, kai nuo paviršiaus įsiurbiamas neatsargus vabzdys. Tuomet turiu ją pamatyti, galvodamas apie ją prisėlinti, nutarti ką jai pasiūlyti ir sugebėti paduoti taip, kad nesukelčiau įtarimo, sulaukęs kvapą laukti, rinkti atsilaisvinusį valą, kone visuomet krūptelėti nuo staigaus tekštelėjimo ir po viso šito malonumo parodyti, kad nesi iš kelmo spirtas ir gebėti įsodinti kabliuką upėtakiui į lūpą ir, jei pasiseka, atlaikyti nemaloniai nustebintos žuvies panišką bėgimą. Šis scenarijus niekada nesiliauja stebinti.
Plukdyti, vesti. Šlapia musė ir nimfa.
Metu prieš srovę, muselė kaip man dingsta iš mano akiračio – tai skęstantis vabzdys arba jo dar vandeninė stadija – kirmėliukas, iš kurio jis vėliau išsiris. Žinoma, netikri. Taikliai pamėgdžioti. Nieko nebematau ir nebejaučiu, valas laisvas ir plaukiantis link manęs. Jaučiuosi tarsi nekontroliuočiau padėties, tačiau taip nėra. Akylai stebiu šniūro galiuką. O tas iškrečia kai ką netikėto. Ramiai sau plaukęs, staiga čiuožtelį prieš srovę. Kotas į viršų, valą įtempt, taip, kitame gale rajūnas upėtakis, tikrinantis visus srovės nešamus vabalėlius šį kart rimtai apsiriko, netrukus jis paguldytas ant menčių plūdurioja mano tinklelyje. Taip žvejodamas turiu būti ypač akylas ir pastabus, kibimas atrodyti bet kaip ir trukti trumpai – suklydęs upėtakis spjauna netikrą maistą lauk.
Atsigręžiu pasroviui, metu šiek tiek įstrižai, leidžiu srovei ištiesti ištiesti ir įtempti šniūrą. Kai atradau šį paprastą, bet be galo malonų būdą žvejoti, ilgai juo mėgavausi. Jokiais kitais įrankiais taip nejusti stuksenimas ir vibracija ir nekyla tiek velniokiško azarto, kai su žuvimi kontaktuoju per netamprų muselinį valą. Pakibusios žuvies smūgius amortizuoja tik liaunas meškerės kotas. Palengva brendu pasroviui, atlieku nesudėtingus permetimus ir leidžiu srovei ištempti ir vairuoti valą nuo vieno kranto į kitą, o musei prasklęsti virš viltingų pagilėjimų, aplink akmenis, galiu ją erzinančiai timpčioti.
Koks tatai puikus atpalaiduojantis būdas šitaip braidžioti ir žuvauti, neramiuose ir purslotuose vandenyse nesudėtinga tą daryti ir dviese, pasišnekučiuojant ar varžantis tarpusavyje, o ir vienatvėje neprailgsta, nes museliavimas pasiglemžia visą dėmesį nepalikdamas nė lašo niūrioms mintimis. Kitąmet turėsiu būtinai nusipirkti žibintuvėlį saugesniam gryžimui iki mašinos – niekaip nesiseka laiku pastebėti, kada nusileidžia saulė.
