Visų pirma, žinau daugybę žmonių, kurie kaip ir mėgtų žvejoti, kaip ir norėtų, bet tiesiog neturi tam laiko. Tiksliau kalbant, neturi laiko įgyti tam reikalingų įgūdžių. Nenoriu pasakyti, kad žūklė yra kažkoks kosmosas ir reikia mokytis visą gyvenimą. Visai ne. Viskas gana paprasta. Tačiau norint kaskart pagauti, turi surinkti nemažą žinių bagažą. Kaip, kur, kada? O jeigu kalbėsime apie upėtakius, tai net ir man pritrūksta kantrybės ir laiko ieškoti naujų, mažai lankomų vietų.
Kažkada su draugu, jau laikydami save pakankamai patyrusiais muselininkai, važinėdavome upėtakių į upeliukus. Tai statistika tokia – 1000 nuvažiuotų kilometrų duoda vieną normalų upėtakį. Toks gavosi vidurkis. Čia su sąlyga kad gyveni Kaune ir iki bet kokios padorios upėtakinės upės yra apie 140 km.
Aš irgi anksčiau tas tuščias upėtakių žvejybas romatizavau. Neva tai grynas oras, pabuvimas gamtoje, sveikata, grožis, bet ilgainiui įvardinau tai kaip savęs mulkinimą.
Štai mano vienas bičiulis spiningautojas, mėgstantis nešioti per didelę ir kvailai atrodančią kepurę, tiesiai šviesiai dėjo – nepagavai, žvejyba buvo netikusi, diena netikusi. Iš principo pritariu. Nepagavau, vadinasi, neteisingai dariau kažką.
Yra tik viena žvejyba, kurios metu nepagauti yra visiškai normalu, priimtina ir pateisinama – tai lašišų žvejyba museline meškere. Nesiplėsiu, bet tai yra vis tiek įdomu ir produktyvu. Su spiningu šita sąlyga negalioja – nepagavai, vadinasi šūdas. Ai, bet net neverta kalbėt. Nėra man tekę daryti nieko nuobodesnio, nei lašišų gaudymas spiningu...
Kaip aš mėgstu nukrypti. Bet čia grįžtame. Taigi, tie žmonės neturi laiko ieškoti savo slaptų vietų, neturi laiko tobulinti metimo technikos, nesigilina į įrankius ir masalus ir jiems area trout (taip vadinasi tas upėtakių gaudymas tvenkiniuose) gali būti tikras išsigelbėjimas. Jie tikrai pagaus.
Sakysite, okey, pagavo 3–5 žuvis. Ir ką, atsibodo? Važiuojam namo? Žinokite, nėra taip paprasta ten pagauti tas 3 žuvis. Jei įgūdžiai nuliniai, tai ir vieną pagauti gerokai užtruks. O jei ima sektis geriau, pasidaryti galima varžybas. Su vaiku, su žmona, su močiute. Nepatikėsite, net ir įgudusiam žvejui apima azartas, kai oponentas pagavo 3, o tavo trečia žuvis nuėjo, nes kabliukai taigi be užkarpų.
Taigi, azartas ir varžymasis yra dar viena priežastis žvejoti upėtakius tvenkiniuose.
Pradėti museline tvenkiniuose irgi gerai. Visų pirma, metimo technikos įvaldymas. Kad nesvaidyti tuščiai pievoje, geriau mesti į vandenį. Juk paprastai prie tokių tvenkinių medžiai ir krūmai būna praretinti ir tikrai rasite vietos pamojuoti. O ir pagauta žuvis motyvuoja. Man, kad pagauti pirmąjį kiršlį reikėjo viso sezono. O upėtakį apskritai pagavau po gerų 3–4 metų žvejybos museline. Visi turite tiek laiko?
Nemažiau svarbu ir maisto klausimas. Juk galite pasiimti tiek, kiek leidžia savininkas ir piniginė. Seniai pastebėta, kad kai reikia mokėti už kiekvieną žuvį labai gerai ugdomas ir saiko jausmas.
Na, ir apskritai, ten, kur area trout yra jau senokai pakrantės sutvarkytos, suoliukai, takeliai. Galima tiesiog iš biuro atvaizduoti, smagiai praleisti laiką ir dar parsivežti vakarienei vieną kitą upėtakį.
Kviečiu visus, kurie neskirs žvejybai didelės dalies savo laisvalaikio, pabandyti area žvejybos būdą.