Pirmiausia, netaiklus metimas – tuščias metimas. Visos žuvys upeliuose nenoriai palieka savo slėptuves, nes, besivydamos sekliame vandenyje masalą, parodo savo buveinę.
Žvejojant upeliuose dažniausiai naudojamas masalas – sukrė. Ją reikia užmesti taip, kad masalas, šiek tiek patraukus, įplauktų į žuvies slėptuvės zoną. Jei tėkmėje kyšo senas kelmas, sukrę reikia užmesti 2-3 metrus toliau, kad masalas atvinguriuotų iki srovės išplauto palei kelmą dūburiuko natūraliai, kaip keliaujanti prieš srovę žuvelė. Šis masalo užmetimo metodas žvejojant upeliuose yra svarbiausias, bet norint juo tinkamai pasinaudoti, reikia gerų įgūdžių. Vienas netaiklus metimas, ir teks ropštis į alksnį atkabinti masalą arba paprasčiausiai išbaidysi laimikį, jei jam tiesiai ant galvos plumptelės sukrė.
Dažniausiai geros žuvų slėptuvės – neparankiose vietose. Tai dūburiukai ties upelių vingiais, pagraužos po stačiais krantais, srovės išplautos sietuvėlės po išvartomis, pertveriančiomis vagą, potvynio suneštų šakų sąvartos, ertmės po pakrantėje augančių medžių šaknimis. Masalą užmesti kliudo vos ne ligi vandens svyrančios krūmų šakos. Tokiose vietose geriausia naudoti neskęstančius voblerius. Šiuos masalus galima nuplukdyti pasroviui po pačia tankiausia, virš vandens besidriekiančia, šakų raizgalyne. Voblerį reikia plukdyti retkarčiais trūktelint, kad jis šiek tiek imituotų leisgyvę, srovės nešamą žuvelę. Dažnai pasitaiko, kad lydekos ir upėtakiai griebia plukdomą masalą, kai jis trūktelėtas suvibruoja. Upeliuose žuvys ypač mėgsta pavėsingas vietas, o jos kaip tik po svyrančiomis prie vandens šakomis.
Daugiau skaitykite portale GoWild.lt